Ilgesys savęs.

Einu per tiltą. Po truputį artėju prie savo pamėgtos vietos – parko kapinaičių. Kapinaitės ne senovinės, bet kažkuo ypatingai mane traukia ten pasinerti į rūpesčius ir svajones.

Kaip visada prieš įžengdama apsidairau, ar kas neina iš paskos ir nespokso. Šiais laikais žmonės labai įtartinai žiūri į žmogeliukus, einančius kapinių link, į jas žengiančius, jose būnančius... Gaila. Bet jie patys daug praranda, apeidami kapines ir jų vengdami.

Įžengusi pro savo kapinaičių vartus, pajaučiu kito pasaulio kvapą. Iškart sugrįžta patys mieliausi prisiminimai, jausmai ir ateities spinduliai. Atgimsta slapčiausi norai, apima įkvėpimas. Neretai prasiveria burna ir iš jos ima sklisti plona, aukšto tembro balso linija. Tetrūksta tik smuiko.

Mano skruostu staiga pradeda slinkti ašara. „Čia dabar kas? “ – pagalvojau aš. „Ko man verkti? “

„Emocijų lietus – štai kas. “ – Nusprendžiau aš.

Nusivaliau akis. Bet lietus neatrodė norintis liautis. Daugiau nebesišluosčiau. Leidau ramiai savo upelei tekėti mano nelygia oda ir įsivaizduoti, kad jos tekėjimas turi prasmę.

Staiga pajutau, kad kažkas mane stebi. Apsidairiusi aplink, labai nustebau. Šalia manęs, prie mano kojų, stovėjo liežuvį iškišęs, mažas šunytis. Jis pasirodė labai mielas ir gerai nusiteikęs. Jis žiūrėjo į mane pilnomis smalsumo akimis. Nusprendžiau, kad jis nori būti paglostytas. Paglosčiau, bet šunyčio žvilgsnis nepasikeitė. Bandžiau spėlioti. Deja, man sekėsi ne itin gerai. Vaikystėje niekada neturėjau augintinio - šitaip bandžiau pateisinti savo nesugebėjimą suprasti šunyčio noro.

Kažkodėl į galvą net neatėjo, kad šunytis gali ieškoti savo šeimininko. Atrodė prižiūrėtas, kailis blizgantis, bet nebuvo jokio antkaklio, rodančio jo vardą ar adresą, kur galima būtų jį nunešti pabėgimo atveju.

Šunytis nė negalvojo susirasti kitos vietos. Jis vis žiūrėjo į mane. „Negi jis tikisi, kad parsinešiu jį namo? “ – pamaniau. Bet būtų naivu šitaip manyti. Matyt, jis tik nori paėsti, o po to vėl grįš ten, iš kur atėjo.

Nors ir susidomėjau šunyčiu ir mąsčiau apie ėjimą kažkur jo pamaitinti, dar nenorėjau palikti savojo pasaulio. Per daug jį mylėjau. Tikiuosi, kad mano pasaulis neišgąsdins šunyčio. Paėmiau jį į rankas ir atsisėdusi pasitupdžiau tarp savo sukryžiuotų kojų. Jis minkštai susirangė ir užsimerkė. Įdomu, ką jis mąstė.

Maždaug po dešimties minučių jis staiga pakilo ir, išsinėręs iš mano rankų, pradėjo lakstyti aplink, lyg kaulą gavęs, sukti ratus. Atrodė dar linksmesnis. Hm.

Nusprendžiau, kad laikas jį pavalgydinti. Vis vien neperprasiu jo psichologijos ir neišsiaiškinsiu, ką savo elgesiu jis man nori pasakyti.

Uždariusi kapinaičių vartus paskui save ir tvirtai laikydama šunelį rankose, po truputėlį žingsniavau artimiausios parduotuvėlės link. Nenorėjau neštis jo į namus, nes namai ne mano. Ten gyvena tėvai. Tėvai nemėgsta gyvūnų ir nesupranta žmonių, kurie laiko gyvūnus. Jei parsineščiau, tik nuliūsčiau išgirdusi tėvų priekaištus, o šuniukas pasijaustų nelaukiamas.

Įėjau į pirmą pasitaikiusią parduotuvę ir iškart priėjusi prie pardavėjos paklausiau, ar neturi kokio skanėsto šiam gražuoliukui. Pardavėja neatrodė draugiškai nusiteikusi. Nežinau, ar nepatikau aš, ar nepatiko mano šypsena, skirta šuneliui. Pardavėjos veide matėsi raukšlės ir nuovargio kupinos akys. Ji lėtai ir nerangiai nužingsniavo prie lentynos, skirtos gyvūnėlių maistui. Pakišo man brangiausią iš ten esančių. Aš, suprasdama, kad geriau nesiginčyti su liūdna ir pikta pardavėja, nupirkau tą skanėstą.

Išeidama iš parduotuvės, mandagiai atsisveikinau. Pardavėjos atsakymo, kaip galima buvo tikėtis, neišgirdau. Bent jau pati jaučiausi atlikusi mandagios pilietės pareigą. Be jokio pykčio pardavėjai nužingsniavau tolyn.

Galvojau, kur eiti. Kur dėti šunelį. Žinojau, kad į namus neštis jį beprasmiška. Tėvas iškart jį išmestų lauk pro duris. To aš nenoriu. Keista, bet per tokį trumpą laiką spėjau prisirišti prie šio mažyčio šunelio.

Eidama pastebėjau, kad artėju draugės namo link. Nusprendžiau, kad būtų korektiška kartu pasidžiaugti šuneliu ir pamąstyti, ką su juo daryti. Galbūt jos tėvai nebus tokie žiaurūs. Nors čia irgi neaišku. Jos tėvai, pirmą kartą pamatę mane, pagalvojo, kad aš iš dangaus nukritusi. Keistuolė mat.

Paskambinusi į jos duris ir po kelių sekundžių pamačiusi jos mamos keistas klausiančias akis, greitai išpyškinau tai, ko atėjau. Šunelio neminėjau dėl atsargos. Nors esu įsitikinusi, kad ji nuspėjo, apie ką kalbėsiu su jos dukra. Juk matė tą mielą, mažytį šuniuką, vis dar žvelgiantį į mane tuo džiaugsmą keliančiomis akimis.

Kai mane įleido vidun, greitai nusiaviau batus ir nepaleisdama šunyčio nubėgau į draugės kambarį. Ji žaidė su savo kate. Mielas vaizdelis. Išties.

Papasakojusi šiandienos istoriją apie tai, kaip mano rankose atsirado šis padarėlis, atsipūčiau ir žvelgiau į draugę su nekantrumu laukdama atsako. Draugė paėmė šunelį iš manęs, paglostė jį, pamąstė, atsipūtė.
- Na, ką galiu pasakyti. Kad tėvai neleis jo laikyti, esu įsitikinusi. Tuo labiau, kad katės su šunimis – ne itin geri draugai viename bute.
Šitokio atsakymo buvo galima tikėtis. Bet ši tęsė toliau:
- Dar būtų galima jį nunešti į prieglaudos namus. Bet nežinia, kaip ten su juo elgtųsi. Gali būti, kad neužilgo jam sumaitintų mirties miltelių. Svarbiausia surasti jam pastogę ir ieškoti naujų namų. Galbūt reiktų atspausdinti porą skelbimų ir pakabinti kur nors netoli tos vietos, kur su juo susitikai.
Kaip ir galima buvo tikėtis, jos mintys man nieko naujo nepasakė. Ne, tai neturėjo nuskambėti, kaip blogos draugės įvaizdžio elementas.

Beliko tik sugalvoti, kur jis apsistos. Šito mes nežinojome. Vienintelė ir patogiausia išeitis būtų nusinešti jį į „savo“ namus ir ten palaikyti tol, kol surasime naujus šeimininkus. Deja, tai tikriausiai neįmanoma, kad ir kaip to trokščiau. Kadangi nieko protingesnio dar nesugalvojome, o vakaras jau artėjo, beliko bandyti savo tėvų nervus.

Atsisveikinau su Živile ir išėjau namo. Šunytis vis dar žvelgė mielomis akytėmis, bet jau buvo pavargęs. Jaučiau, kad nori susirangyti man ant kelių ir užmigti. Tačiau iki namų dar buvo likę keli kilometrai pėsčiomis.

Pasiekę tikslą, nedrąsiai įslinkome į mano tėvų butą. Šįkart besiaudama batus, neišlaikiau šunelio ir jis, nieko nelaukęs ir man nepranešęs, nubėgo į virtuvę. Išsigandau, kas bus.
- Čia dabar kas!!? Ką čia parsinešei? Juk sakiau, kad mums nereikia gyvūnų! Negi nesupranti lietuviškai?
Jau norėjau sakyti, kad paaiškintų vokiškai, bet susilaikiau. Stengiausi susidėlioti savo mintis ir pasikalbėti ramiu, bet įtikinančiu tonu.
- Paklausyk. Vaikščiojau parke ir staiga jis atbėgo prie manęs. Nuo to laiko nesitraukė. Daugiau žmonių aplink nebuvo, todėl nusprendžiau, kad pasiklydo. Argi negalėtume jo palaikyti bent iki tol, kol rasiu naujus namus jam? Aš įsitikinusi, kad kažkas jį augino ir jis tiesiog pasimetė.
- Na, nežinau. Nežinau. Tėvas nesutiks. Nenoriu su juo pyktis. Bet reikia pagalvoti, kur jį galima būtų nunešti. Gal tavo draugė galėtų jį priimti?
- Ne, kaip tik iš jos grįžtu. Juk žinai, ji turi katę - tėvai jai neleistų pasiimti šunyčio, net ir trumpam laikui.
- Suprantama. Hm... Tėvo šiandien nėra. Grįš po keturių dienų. Iki to laiko galima jį bus čia palaikyti, bet reikia iškart nuo rytojaus pakabinti skelbimų!
- Taip, taip, žinoma.
- Dabar eik surask švarų rankšluostį, paimk mūsų miško krepšį, gražiai patiesk jame ir surask ką nors jam apkloti. Po to nepamiršk nueiti į parduotuvę jam maisto. Duosiu porą monetų.
- Gerai! Ačiū, mama!
Buvau be galo laiminga. Pasirodo, mama „nemėgo“ gyvūnų tik dėl to, kad nenorėjo pyktis su tėčiu. Gera žinoti, kad ji ne tokia žiauri kaip tėvas. Ir kaip galima nemylėti šių mielų padarėlių?

Surentusi jam šiltą ir minkštą lovelę krepšelyje, nuskubėjau į parduotuvę, kol neužsidarė. Gerai, kad neteko eiti toli. Vėlais vakarais nedrąsu eiti laukan.

Rytas. Šunelis dar miega. Matyt, vakar buvo itin pavargęs. Nežadinsiu dar. Reikia sugalvoti tekstą ir atspausdinti porą skelbimų. Jam čia ilgai negalima užsilikti. O gaila.

Praėjo jau trys dienos, bet kol kas susidomėjusių šuneliu neatsirado. Rytoj grįžta tėtis. Mama susikrimtusi, aš – irgi. Nieko kito nelieka, kaip laukti grįžtančio tėčio ir jo skandalingos reakcijos.

Papietavusi, išvedžiau šunelį pasivaikščioti. Nusivedžiau jį į tą pačią vietą, kur jis mane aptiko. Pasėdėjome. Po to jis lakstė. Aš mąsčiau apie kvailą pasaulio dėsnį.. Kaskart jis man pasitvirtindavo, vis labiau nekęsdavau gyvenimo. Jei ko nors nori arba turi, kas nors būtinai tai iš tavęs atims. Staiga pribėgęs prie manęs šunelis aplaižė man skruostą, šitaip nuvydamas blogas mintis apie tėvą šalin. Beveik su gera nuotaika grįžau namo.

Rytojus. Dešimtą vakaro pasigirsta raktų girgždesys spynoje. Tai tėtis. Lemiamas momentas. Šunelis ramus. Pavydėjau jam to ramumo. Prie durų tėvą pasitinka mama. Apkabina, pabučiuoja. Netrukus jiedu nueina į svetainę pasišnekėti apie tai, kaip jam sekėsi. Aš sėdžiu savo kambaryje ir nerimstu. Nežinia, kada tėtis prisimins mane ir ateis pasisveikinti. Tikiuosi, kuo vėliau. Bet vis vien ta akimirka ateis. Neišvengiamai. Et..

Net nepajutau kaip prasivėrė durys ir įėjo mama su tėčiu. Iš pradžių jis nepastebėjo šunelio, kuris tupėjo susirangęs prie šilto radiatoriaus. Paklausė, kaip man sekasi ir ar pasiilgau jo. Žinoma, sakiau, kad pasiilgau ir kad sekasi gerai. Dar bandė man pasakoti apie savo kelionę, nors tikriausiai žinojo, kad man visiškai neįdomūs jo reikalai. Jau maniau, kad išeis, taip ir nepastebėjęs, kokių svečių yra kambaryje. Jis, deja, pamatė. Jo veidas po truputį raukėsi.
- Kieno jis?
- Radau jį parke prieš kelias dienas. Nenorėjau palikti jo vieno, todėl parsinešiau. Kabinau skelbimus, kad rastas šunelis, bet niekas neatsiliepė iki šiol.
- Deja, mes jau kalbėjome kartą apie naminius gyvūnus. Aš nenusiteikęs jų laikyti. Jie nešvarūs, smirda ir jais reikia rūpintis.
Buvau nustebusi, kad jis nerėkė ir kitais žodžiais manęs nevadino. Tikriausiai buvo per daug pavargęs. Atleistina. Netikėtai įsiterpė mama:
- Brangusis, nereikia šitaip grubiai. Ji padarė gerai, kad jo nepaliko. Aš irgi nenoriu laikyti gyvūnų, bet juk neišmesime jo tiesiai į gatvę. Jis sušals, išalks ir numirs.
Jis valandėlę mąstė. Atsidusęs ištarė:
- Aš pavargęs ir neturiu noro ginčytis. Rytoj pažiūrėsime, ką daryti. Galbūt ištversiu jo buvimą. Dabar laikas miegoti.
Mama su tėčiu netrukus išėjo. Aš pavalgydinau šunelį, po to užmigdžiau. Atsiguliau į lovą pati ir dar kurį laiką mąsčiau apie keistą tėvo elgesį. 

Sekančios dienos vakarą, grįžus tėčiui, pratęsėme pokalbį. Jis pareiškė nenorįs laikyti to šunėko ir besistengsiąs kam nors jį kuo greičiau įsiūlyti. Liepė man pašnekėti su klasės draugais. Ir vėlgi buvau nustebusi jo ramiu tonu. Keista. Tikėjausi karštakošiškesnės tėvo reakcijos ir noro jį tuoj pat mesti lauk pro duris. Kita vertus, labai džiaugiuosi.

Praėjo jau savaitė, o šunyčio niekas nenorėjo. Aš jį maitindavau, vedžiodavau. Kartais mama jį pasiimdavo ant kelių ir glostydavo. Tėvas retkarčiais numesdavo piktą žvilgsnį į jį, bet nieko nesakydavo. Keista atmosfera tvyrojo namuose. Džiugi, bet kartu nerami. Galbūt vis dar bijojau tėvo – juk pažįstu jį. Netikiu jo ramia reakcija. Tai maskuotė. Kas žino, gal jis laukia to momento, kai manęs nebus namie.

Šiandien, praėjus dviem savaitėm po šunelio atsiradimo namuose, paskambino brandaus amžiaus moteris ir pasiteiravo, ar šunelis vis dar pas mus. Atsakiau teigiamai. Ji pareiškė, kad neseniai dingo jos šuo, buvęs mažas, juodos spalvos, baltu snukučiu (šitai kažką man priminė..) ir kad tik dabar rado skelbimą prie parko. Ji paklausė, kada galėtų ateiti ir pažiūrėti, ar tai tas pats šuo. Pasakiau, kad rytoj vakare, kai tėvai bus namuose. Padiktavau adresą ir padėjau ragelį. Nuliūdau. Jau maniau, kad niekam jo neprireiks.. Kita vertus, nebūtų buvęs ramus gyvenimas su tokiu tėvo požiūriu į gyvūnus. Ir taip reikia džiaugtis, kad iškart neišvijo.

Grįžus tėvams, pranešiau apie skambutį. Tėvo veide stypsojo šypsena. Mamos reakcijos taip ir nesupratau.

Paskutinį vakarą, prieš ateinant galimai šuns savininkei, leidau su šuniuku rankose. Visur jį nešiojau su savimi. Iš mamos akių supratau, kad ji irgi truputėlį spėjo prie jo prisirišti. Tėvas buvo ramus kaip niekad. Man bus sunku, bet teks ištverti. Juk toks gyvenimo dėsnis.

Skambutis į duris. Štai ir toji moteris. Apsivilkusi raudonais kailiniais ir vilkinti ilgą juodą sijoną gracingai įeina į mūsų butą. Turtinga. Nenuostabu, kodėl šunelio kailis taip žvilga. Mandagiai pasisveikina ir iškart klausia, kur galėtų pamatyti šunelį. Pasisveikinu ir nuvedu į savo kambarį. Parodžiau į krepšelį ir stebėjau ją. Ji priėjo, šunytis pakėlė akis ir staigiai pribėgo prie jos. Viskas aišku. Tai ji. Moteris atsistojo ir patvirtino, kad tai jos šuo. Dar leido man su juo atsisveikinti. Tvardžiausi ir neparodžiau ašarų.

Jai išėjus, iškart pasijutau vieniša. Turėjau draugą. Nors buvo jis mažas ir kvailutis, bet šildė mano sielą. Nenorėdama rodyti tėvams ašarų, išėjau pasivaikščioti į kapinaites. Gal ten bus lengviau.

Atsisėdau ant jau įšalusios žemės, atsirėmiau į vieną iš pilkų paminklų ir nejudėdama žiūrėjau į vieną tašką. Sėdėdama vis tikėjausi, kad atbėgs šunelis ir aš vėl galėsiu jį paimti į rankas. Bent pasvajoti niekas nedraudžia.

Po šunelio „netekties“, namuose nebuvo nė vieno laimingo. Tėvas nebeturėjo objekto, į kurį galėtų žiūrėti piktai, mama pasiilgo šunelio žvilgsnio, o aš jaučiausi vieniša. O gal tiesiog visi jo ilgėjomės.