Iš nakties

>>> skrendu iš nakties į naktį pasitikt naujos nakties <<<

Nutilusiuos medžiuos pasikorę lapai žaidžia meilę, nujausdami atsėlinančią mirtį, nepabūgę šalčio, jie šypsos vėjo keleiviams ir dalina savo džiaugsmą į keturias gyvenimo puses, šildo klevai rankas savo gyslotais delnais dėl atkiūtinančios pabaigos, vis šoka laimingą rojaus dainą ir, susikibę rankom, linkčioja mano lekiančiam gyvenimui pro smėlėtus upės krantus, kuriuos jungia pykstantis saulės rytojus ir nemiegantis vakaro mėnulis, išžudęs savo artimiausias meilužes žvaigždes, kad joms neskaudėtų kristi į laimes laukiančias akis. O pabalnoję savo baltus žirgus angelai juodais drabužiais skuba pasitikt pasiklydusių sielų, kad šios nespėtų nuskandinti savo jaunus veidus giliam ir tamsiam vandenyno dugne, kur jų laukia kraujo aistros ištroškę ryklių liežuviai... ir viskas dingsta... nutyla... skęsta ir nuskęsta... lieka tik sapnas, kuris ieško prieglobsčio mano miegančioj žemėj. Kalbina rudenį lietūs ir prašo, kad pasidalinčiau jį kartu su jais, kol pagaliau ir anas sapnas virsta šlapiu sapnu... ir viskas nutyla... gęsta ir visiškai užgęsta, kol lieka mano pabudęs pasaulis, pripieštas nerimo ir augančios baimės. Primargintas šalto prakaito saulės ir susigūžusių mažų miško trobelių vakaro pasakose. Toks mažas jis dideliame mano žingsnyje. Toks, kuriame niekas nebetelpa, nes viskas jau išdalinta, toks, kuriame esu aš, ir toks, kuriame esame visi po vieną. Šiandien aš pamečiau protą, kad būčiau beprotis dėl svaiginančios nemigos euforijos. Gal dėl to, kad manęs ilgai nebuvo, gal dėl to, kad manęs dar ilgai nebus, o gal dėl to, kad esu čia ir visada čia liksiu ...