Kubas

Jis visada mėgo ateiti į šią kavinę, užsisakyti Latte kavos, įsiberti du šaukštelius cukraus, žiupsnelį cinamono, grietinėlės ir pasiėmęs vakarykštį laikraštį, atsisėsti į kampą prie lango ir bereikšmiu žvilgsniu tyrinėti aplinką. Dažnai jis skaičiuodavo Beno ir Viliaus pavykusius dūmų burbulus, pasiekus naująjį rekordą, visada jį išbraižydavo ant medinės palangės. Tada užsirūkydavo cigarilę ir, nubėręs pelenus ant švytinčio stalo paviršiaus, dėliodavo aplinkinių žmonių veidus. Dažniausiai jie gaudavosi greitai. Būdavo komiški ir hiperbolizuoti.

Vieną rytą, kai milžiniškas rūkas padengė visą Meinso apylinkę, į kavinę įžengė Ji...
Vardas – Klara. Raudonos ryškios lūpos, keisti nėriniai, dideli akiniai, varnos juodumo plaukai, papuošalų gausybė ir „Chanel“ kvepalų kvapas pagaliau privertė Izį atitraukti savo žvilgsnį nuo kasdienybės. Ji buvo pirmoji, kurios jam sudėlioti iš pelenų nepavyko. Ji buvo kitokia. Tyliai pašnekėjusi su kasininku, Klara išgąstingu žvilgsniu apžvelgusi kavinę, spruko pro duris. O keistasis rūkas pasitraukė nuo rasotos žolės ir leido gyvybei džiuginti visų pavargusias akis.

Lygiai po savaitės jis vėl išvydo Klarą. Dar labiau sulysusią, išsigandusią, bet tikrai nepasirengusią sprukti. Šį kartą ji prisėdo prie jo. Pažvelgė savo geltonomis akimis į Izį ir ištraukusi laišką, pastūmė prie jo. Tad žiūrėjo per jį kiaurai, tarsi nagrinėdama jo proto vingius ir mintis. Laiške, kaip tai buvo galima pavadinti iš šalies, krauju buvo užrašytas vienas vienintelis žodis: „KUBAS“. Kitą dieną ji vėl įteikė tokį patį popieriaus lapą. Tik jame buvo parašyta: „TU“. Jam sutrikus, ji apsiverkė ir išbėgo pro duris.

Pagaliau Izis susiprotėjo, kad šis reikalas yra svarbus ir nusekė paskui Klarą. Jai pasislėpus už kiemo vartelių, Izis atsisėdo ant akmens ir pradėjo graudžiai verkti.
Juk pagaliau kažkas įsibrovė į šią monotoniją. Pagaliau kažkas nori jam kažką pasakyti. Taip niūriai jam bemąstant prapliupo lietus. Užsimetęs odinį švarką ant galvos, nušlepsėjo taku žemyn. Tik dabar pastebėjo, kaip čia nuošalu. Pagreitinęs žingsnį, nubėgo miško keliuku. Grįžus namo, kuriuose, kaip visada, kvepėjo obuoliniu tabaku, jis užmigo.

Miegas truko ilgai. Jo kūnas buvo atšiaurus. Žiūrėjo Izis į save miegantį iš aukštai. Tik po keleto valandų jam toptelėjo, kad šis „sapnas“ trunka per ilgai. Priėjęs savo kūną bandė paliesti savo apšepusius skruostus, bet rankos mostas ištirpo jame. Jis buvo... MIRĘS.
Atėjus nakčiai, jis patraukė miškan. Iš savo mirties jis sugebėjo įžvelgti ir gerąją pusę – pagaliau galėjo skristi. Žmonijos svajonė pakilti pačiam į dangaus platybę – išsipildė, bet trūko tik vieno – gyvybės.

Prisklendęs prie Klaros namų, įsidrąsino ir nutarė pažvelgti į ją. Miegojo ji juodame kambaryje, pilname žvakių. Aplinkui pilna voratinklių, šlykštaus pelėsių kvapo. Izis bandė ją paglostyti, bet atsimerkus jos stiklinėms geltonoms akims ji tarė: „Eime su manim“.
Jie leidosi laiptais žemyn, pelėsių kvapas dar labiau stiprėjo, kol jie priėjo metalines duris. Pravėrus jas, jie įžengė į Kubą.
Tai ir buvo jo galas.


[ Įkvepėjas- S.King'as ]