Meilužė – kurios jums... nereikia(1)

Kambarys, didelis, arogantiškas, kupinas aistros, kuria suteikia kraujo raudonumo sienos. Kambarys užkrautas senais baldais: kėdėm, kurių kojos išlūžusios, dviem stalais, kurie arba apdeginti, arba apibraižyti, arba lyg apgraužti. Ant vienos iš sienų kaba didžiulis veidrodis, įtalpintas į medinius rėmus. Ilgiau pabuvus kambaryje pasijauti nejaukiai, purvinai, rodos esi aplipęs tokiu purvu kuriuo nenuplautų niekas. Pradedi jaustis nejaukiai, suvaržytai. Atsisegi viršutines marškinių sagas, nusivalai prakaitą ir kvėpuoji gyliau.

Ant stalo sėdi moteris, užsikėlusi koją ant kojos ir gurkšnoja raudoną vyną, stebėdama savo atvaizdą veidrodyje. Ji žiūri sau į akis, rodos ji su savim kalba, ji su savim pykstasi. Šalia jos prieina vyriškis, apkabina, glaudžia prie savęs, glosto jos plaukus. Paima iš jos stiklinę ir pastato ant stalo. Bučiuoja jos lūpas, kaklą, visą laiką glosto jos plaukus, geria jos kvapą į save, bučiuoja jos nuogus pečius. Ji ramiai sau sėdi, stebėdama save veidrodyje, vis dar kalbėdama su savimi. O vaikinas ja vis bučiuoja, nurenginėja ją, glosto jos kojas. Atsega diržą, kelnių užtrauktuką, nusmaukia kelnes žemyn, bučiuoja jos pilvą, nurenginėdamas jos marškinėlius. Atsitraukia nuo jos pilvo, vėl bučiuoja jos lūpas, vis aistringiau, siurbiasi it kokia siurbėlė. Vėl jos kaklas.. jos ilgas ir kaulėtas kaklas. Jos pečiai.. Krūtinė, pilvas. Jo rankos glostos jos švelnias kojas, bandydamas užlysti už jos permatomų raudonų kelnaičių, kurios taip dera prie kambario sienų. Mergina įkvepia gyliau, užsimerkia, padeda rankas ant jo krūtinės ir pamažu stumia nuo savęs.
-Mažyte, kas tau yra?
-Aš taip nebegaliu, - atsistoja nuo stalo, susirenka savo drabužius ir rengiasi. Vaikinas prieina prie jos ir ją apkabina.
-Kažkas atsitiko?
-Taip, atsitiko. Nors ne, neatsitiko. Tai jau senai vyksta.
-Pasipasakok man, - pabučiuoja ją į skruostą ir glosto jos pečius. Mergina atsistoja, pasipurto, pasiima cigarečių pakelį ir atsisėda ant palangės.
-Aš negaliu taip daugiau gyventi. Na galiu, bet aš nebegaliu daugiau su tavim miegoti. Aš nebegaliu jausti tavo prisilietimu, bučinių, glamonių. Nieko, aš nenoriu šito. Tai mane skaudina. Aš po viso to jaučiuosi blogai, aš jaučiuosi sumautai, sutryptai. Aš jaučiuosi pigi, niekam nereikalinga, panaudota...
-Daiva, ką tu kalbi? Tu supranti? Nusiramink, - bando prie jos prieiti, mergina nušoksta nuo palangės ir pradeda vaikščioti po kambarį pirmyn-atgal:
-Mes su tavim matomės kartą per tris ar net šešis mėnesius, kartą per mėnesį mes kalbam telefonu ir ne apie vienas kita, o apie tai ką rodė per televizorių ar ką nuveikė mūsų draugai. Mes kalbam apie viską, apie visus – tik ne apie mus. Kai susitinkam parūkom, išgeriam vyno, pasidulkinam ir išsiskirstom. Mane trikdo tai, jog mane pastebi tik lovoje. Tu niekada nebūni šalia kai man tavęs reikia, tu niekada nesakai, jog aš graži, tu nepastebi, kad pasikeičiau, tu niekada manęs nepaguodi. Apie tavo jausmus aš sužinau iš savo draugų, tavo draugų, kaimynų – iš visų. Tik ne iš tavęs. Man jau ketverius metus visi kruša protą apie tai kaip tu mane myli, kaip tau manęs reikia, kaip aš tave skaudinu. Visi kalba apie tavo jausmus man, tik ne tu. Kodėl?
-Aš... Aš tave myliu ir man sunku tai pasakyti, aš nežinau kaip tau tai pasakyti, aš bijau tai pasakyti netinkamai, blogai, per grubiai, aš bijau, jog išgirsi ne taip kaip norėtum. Dėl to..
-Ne... Tu bijai ne dėl to. Tu tiesiog manęs nemyli, nemyli, nemyli... Lengviau tą meluoti kitiems.
-Daiva, mažyte, nusiramink...
-Ne. Mes kas mes? Kas aš tau? Mes ne pora, tu man ne vaikinas, aš tau ne žmona, ne vaikų motina, ne klasiokė, aš tavo guodėja... Aš tavo, kai tau manęs reikia aš.. aš tavo meilužė, - eina link durų, jos skruostais rieda ašaros, ji vis prikanda apatinę lūpą
-Daiva, prašau palauk, - vyriškis klūpsta, taip pat verkia, apsikabina jos kojas, - neišeik, aš pasikeisiu, viskas pasikeis, viskas bus geriau
-Nebus. Aš niekada nebūsiu tavo mergina, niekada. Tu niekada manęs rytais nežadinsi savo bučiniais, niekada nesakysi, kad mane myli, niekada man nedovanosi gelių, pliušinių žaislų, nešoksi su manim naktį prie jūros... Man reikia holivudinės pasakos, tobulos ir saldžios meilės. O tau reikia tik sekso, grubaus sekso. Tau to reikia dabar, tau to reikės rytoj, ir po dešimties ir net po dvidešimties metu. Žmonių poreikiai taip greit nesikeičia, supranti?
-Daiva... Neišeik, prašau..., - vaikinas lieka prie atvirų durų. Kambaryje girdėti kaukšintis batų kulniukai. Ji išeina. Nepalikdama savo kvapo, savo rūbų, išsinešdama visus prisiminimus ir visas viltis, jog ji kada nors sugrįš.


[i] Tai buvo pirmas toks barnis mano gyvenime. Tai buvo pirmas pasipriešinimas, bandymas pasakyti sau: aš ne lėlė, aš verta daugiau. Man reikia ne to. Šis barnis, pabėgimas, vadinkit tai kaip norit neatnešė tiek skausmo kiek galima buvo tikėtis. Tai turbūt vienintelis barnis kuris skaudino jį, arba iškart reiktu sakyti – juos, o ne mane. Jei galėčiau – grįžčiau atgal ir būčiau su juo. Man užtektu jausti to jog manęs reikia, jog kažkam gera kvėpuoti mano oda ir bučiuoti mano kaklą, kad kažkam malonu mane dulkinti. Svarbu jausti poreiki turėti mane. Jei būčiau likus su juo būčiau išvengus daugybės nemalonių dalykų, nebūtu tekę patirti tokio skausmo. Man nebūtu tekę išgyventi dar gausybės barnių. Nors... kaip man sakydavo: gyvenimas duoda tik tiek kiek mes galim pakelti.
Tolimesni išgyvenimai, nukrypimai, įsimylėjimai, romanai tiesiog prašėsi su kažkuo susipažįstant sakyti: Sveiki, aš Daiva, Meilužė – kurios jums... nereikia.