Vieną labai šaltą ir niūrų gruodžio vakarą sėdėjo jaunoji princesė savo ištaigingame kambaryje apsupta didžiulių senovinių baldų, aplink trypčiojančių tarnų ir mažo juokdario, kuris nepaliaujamai klausinėjo, kada Kalėdos būna tikros?
Princesė niekaip negalėjo suprasti, kodėl juokdarys klausinėja tokio paprasto dalyko. Juk visiems aišku, kad Kalėdos tikros būna tada, kai stovi papuošta eglutė, o šalia jos galybė dovanų ir kai pildosi svajonės, o lauke sninga. Bet vargšas juokdarys niekaip nenustojo klausinėti.
Tuomet princesė nuklydo į prisiminimus: į tuos laikus, kai ji buvo tik Pelenė – tikros Kalėdos būdavo tuomet, kai prie stalo susėsdavo visa jos šeima, kai po staltiese čežėdavo šienas, kai senelis jokiu būdu neleisdavo valgyti Kūčių dieną mėsos, kai su tėčiu ir dėde ji prieš pat sutemstant eidavo į mišką pačios nuostabiausios eglės ir tykodavo stirnų, voveraičių ir kitų miško žvėrių, kai šventai tikėjo, kad žvėrys tą naktį kalba, o vanduo šulinyje pavirsta vynu.
Princesė ir Kalėdos seniai buvo mados reikalas, o štai Pelenė ir Kalėdos buvo tikra. Taip tikra, kad princesė norėjo vėl pavirsti Pelene, sudaužyti savo stiklo kurpaitę ir princą išmainyti į kažkada labai mylėta paprastą vaikystės draugą, kuris pats pirmas pasveikindavo ją po Kūčių atėjus Kalėdoms. Štai kada buvo tikros Kalėdos, sublizgėjus akims pasakė juokdariui, kuris naiviai nusišypsojo ir tyliai į ausį pakuždėjo, kad Kalėdos būna tikros tik tada, kai jautiesi laimingas, o tas jausmas princesei buvo toks įprastas, kad ji jau nemokėjo jo vertinti ir dėl to buvo pasmerkta tikras Kalėdas tik prisiminti bei stengtis jas vėl susigražinti...