Stiklo link

Nori pakilti? Tai nusivyniok pagaliau tą purviną skraistę nuo krūtinęs! Ji trukdo išskleisti sparnus. Aš tai žinau, nes tą patį išgyvenau. Ir praregėjau. Gatvėje, minioje matau kiekvieną susiraukusį, liūdną, kenčiantį veidą ir tą nelemtą, jūsų pačių užsivyniotą purviną skraistę. Žinau, kad baisu darosi, kai pagaliau atrodo, kad susiprotėjai ir atradai ją, bet niekaip negali nusiimti, nes nerandi pradžios! Tada susinervinęs apsiputoji iš krūtinės išsiveržusia mase, o tavo veidas išsikreipia neatpažįstamai. Iš visų pusių tave netikėtai užpuola žmonių minia ir pradeda šokti kažkokį ritualinį šokį, strikinėdami ratu, berdami frazes, žodžius, sakinius, ištisus tekstus. Tu šauki, kad nieko nesupranti, o jie girdi visai ką kita, kad jie nesupranta tavęs. Ir tuomet pamatai iš kiekvienos burnos byrančias raides po vieną. Akimirką pasirodo, kad ratu šokinėjantys žmonės vemia jomis. Nepamiršk, kad tai ritualas, apvalantis ir pradžią padedantis surasti ritualas. Nors iš tiesų jis tau ne truputį nepadeda. O tik priverčia susiprotėti ir visoms mintims, blogoms ir geroms, pojūčiams, šlykštiems ir maloniems, liepia tavyje atsiskirti. Jos susimašiusios sukėlė sumaištį. Tu tik nebijok, leisk, kad įvykiai valdytų save patys. Keletą valandų tarsi atsiskyrei nuo savęs, nejautei kūno, o tik matei besiliejantį vaizdą, iškreiptą vaizdą, tiek išorėje, tiek savo viduje. Kol pagaliau apčiuopei tos velnioniškos gijos pradžią! PRADŽIĄ! Ir nutvieskė begalinė šviesa. Žmogau, ar dabar tu mane matai?