Realybė (“Jau baigėsi viskas...“)

Mėlynais dažais išteptos rankos
rytais glosto šilkinius plaukus.
„Nenusiplauna“ - šnabždi lyg smilgos
kai ji bučiuoja kūrėjo delnus.

Kad dar taip nors minutę prieglobsty
šventieji tau leistų atskvėpt.
Kad dar taip nors truputį - ji glėby
ir proga sielą oda palytėt.

Kai realybei akis atmerkęs
įkvėpi žvarbaus gruodžio kvapo,
jos žingsniai lauke aidi sudirgę -
tu veltui dairaisi jos batų.

Pirštais dar jauti jos lūpų skonį,
žvilgsnis ieško įprastos netvarkos...
Viskas kaip pridera vietose stovi,
tik mėlynos rankos tuščios be jos.