rašyk.lt: Kūriniai / herbera / Vakaro idilija

Jei gyvenimo audra vis nenurimtų
ir nepaliautų likimas mane plakęs –
tu vis vien netikėk,
kad pasaulis jau yra manęs netekęs.
Užsidek tu kambaryje žvakę,
kur kitados, snaigėms krintant,
pro šarmotą langą mums atrodė
miesto siluetai gražiai neregėtai.
Dabar aš viena žvelgiu
pro šarmotą langą į gatves.
Languose žiburėliai mirkčioja
ir laukia rytmečio. Ar laukia kas manęs?

Blogas komentaras Rodyti?

2008-12-16 21:02

akropolyje_daug_idomiau

tavęs ryt laukia pusryčiai arba nors vakarienė

Įvertinkite komentarą:

Geras (1) Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2008-12-16 11:49

A Puokas

Kai gyvenimo ūžauja audros
Ir eilėraščiai rašosi graudūs,
Neliūdėk, užsidek storą žvakę
Ir su ja kam nors vožtelk į akį.

O jei rimčiau, tai nereikėtų taip tu-tu-tu. Ir pasaulis jau manęs netekęs? Pagrindinė mintis - kad pasauliui veikėja nerūpi (Ar laukia kas manęs?), o pradžioje atseit pasaulis turi graudintis veikėjos netekęs (galintis netekti). Ar ne per daug egocentriška lyrikai?

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas (1)

Blogas komentaras Rodyti?

2008-12-16 09:58

klimbingupthewalls

optimizmas persimaišęs su nostalgija, bet gan nuobodus sprendimas. asmeniškai manęs neužkabina giliau. suprantu, kad lyrinis aš kažko brangaus netekęs, vienišas, bet tai daugiau loginės išvados, trūksta jausmo, kuris tarsi nublankęs ar nepakankamai atskleista?
ką patart? nežinau. aš gi nesu poetė ir nelabai man sekasi su eilėm. rekomenduočiau vengti du kartus "šarmotą langą" ir po "uždek" vengčiau "tu", nes ir taip aišku į ką kreipiamasi.

pabandžiau paskubom perrašyti du paskutinius posmus:
Jei gyvenimo audra vis nenurimtų
ir nepaliautų likimas mane plakęs –
tu vis vien netikėk,
kad pasaulis jau yra manęs netekęs.

Užsidek kambaryje žvakę,
kur kitados snaigėms krintant,
pro šarmotą langą merkė akį
miesto siluetai neregėtai švintant.

Dabar aš viena žvelgiu
pro ledo gėles į gatves –
Languose žiburėliai mirkčioja,
laukia rytmečio... ir manęs?

bet panašu, kad iškraipiau esmę truputį..

kas dar? prašymas atidžiau rašyti, nes radau „visvien“ (žr. žemiau) ir "laikia" vietoj „laukia“.

Dalelytė vis visada rašoma skyrium: vis dirba, vis skaito, vis tiek, vis vien, vis dėlto... Tik su dalelyte gi ji rašoma drauge: visgi.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas (1)