Iliuzija. (laisva interpretacija skaitysiantiems)

Ji užmigo. Sapnavo apie tai, kaip lipo į medį. Užlipusi pamatė mėnulį ir išsigando. Mėnulis buvo labai netikras. Stiklinis, permatomas, ir visiškai nederėjo prie tamsaus dangaus. Tai ją gąsdino. Staiga, jai betūnant medžio viršūnėje, ant peties nutūpė maža mergaitė. Ji nieko nesakė, tiesiog tylėjo. Jos skruostais vingiavo ašaros. Ji bandė mergaičiukės paklausti, kas nutiko, tačiau šioji nieko neatsakė. Šitaip jos stebėjo stiklinį mėnulį danguje.
Ji pabudo. Atmerkusi akis, pamatė spiginančią akis lempą, kuri kabėjo tiesiai virš jos, tyliai lingavo, tarsi netikėtai užklupta. Ji  prisiminė mažą mergaičiukę iš sapno, kuri tupėjo ant josios peties, kuri tylėjo ir žiūrėjo kartu su ja į mėnulį. Į nejudantį mėnulį, kuris kabėjo lubose.