Skyrius iš romano „kokia tu šiandien graži“ arba „dū ar sa vaker idag“(šved.):Naujieji Nidoje

Ryte Andriaus skambutis. Jis sutinka pavėžėti iki Juodkrantės. Klemi dar suvažinėja iki Fabų su
taksu. Susitikimas prie „Maximos“. Monikutė išpradžių tyli, po to įsikalba. „Tavęs čia nėra“, -
konstatavo. .
  „ Taip... “ –  pagalvojo Andrius,  gal prie jūros? –  pasižiūri į sužadėtinę, nusišypso. Kelte atsiranda pajūrio nuotaika: lengvumas. Truputi nuošaliai bučiuoju Klem, džiaugiamės, kad taip pavyko. Toliai, vėjas, linksmos K akys. Artėjam prie smiltinės: miškai, toliai. Giedrė paskambina savo tėtukui, papasakoja,
jog sėkmingai persikėlėme. Juodkrantėje už bažnyčios Andrius Giedrė palinki Gerų metų. Nidoje jau susiradus kur nakvoti. (klausėme kavinėje „Seklyčia“, bet liūdnoka kavinės savininko dukra sakė nežinanti.) „Seklyčioje“, visai šilta, jauku, gurkšnojame alų, šalimais linksma kompanija, kurios centrinė ašis, įdomus jaunas vyras, manau teisingas. Užsisakome 50g degtinės. Po to Kle įkalba eiti link namų. Ryte gera,  - šalia laiminga K, nenori keltis. Liko 20 litų. Nutariame prasieiti palei jūrą. Andrius pasakoja Kle apie tai kaip dirbo gelbėtoju, kaip plaukdavo į jūrą, kaip iš jūros matosi didžioji kopa, apie tai kaip atvažiavo viena mergina, ir veik nieko neįvyko, apie Diterį Dagį, visad džiaugsmingą trijų dukrų tėvą, apie koncertą po atvira dangumi Amsterdame. Linksmos
šviesios Kle akys, ranka rankoje, ošia pušys, artėja jūra jūra audringa, vėjas gniaužia kvapą,
kubistiniai dangaus – debesų mėlyniai... užsirūkau... prieiname prie jūros. Ėjimas palei jūrą, Andrius rūko, K spaudžia ranką. Gelbėjimo stotis. Apžvalga. Trumpa malda.
  Nidos miestas, paskambinam Giedrės Andriui, jis sutiko paskolinti pinigų likus dviem minutėm iki autobuso išvažiavimo. Tik dabar Andrius prisimena, kad sostinėje jam sufabrikuota „pragmatiškų galatėjų“ istorija, jis nusispjauna:
Sušikti simpatijų klubai, - tyliai nusikeikia.
Juk prašiau nesisp..
Kad patinka...
Gerai, jei jau patinka, - spaudžia ranką Klemi. Juodkrantėje irgi vėjuota saulėta šalta. Laukimas dvidešimt minučių, kumščiuojamės – šalta. Pagaliau pasirodo Giedrės vyras, Andrius linksmas, geria degtinę su Ryčka. įkalbinėja tuoj pat maitinti Klemi „Žvejonėje“ –  žuvų sriuba, Klemanti pajuto, kad „Žvejonėje“ šilta, taigi, akivaizdžiai neskuba.
Gerai, jei per 30 minučių sustos –  važiuojame pas Paulių, jei ne –  ne. Sustoja po 5 minučių. Prirūkytas automobilis ir labai nelaimingi vaikai. Prie kelto paskambinam Pauliui, jis kviečia. Kelte K pataria imti taksi. Parduotuvėje,  nuperkame Pauliaus atžalai puoduką, jo žmonai gėlę. Paulius pasako kodą.
Pas Paulių, linksmas vaikis pribėga, apsikabina, - džiugu. Paulius su žmona sirguliuoja, todėl Naujuosius sutinka namuose. Visai smagu,  pokalbis kaip ir naminis vynas,  karališko skonio, šildo širdyje: pakalbam apie jo šviesaus proto ir su humoro jausmu senelę, apie darbus: „nėra kuom pasigirti“, bendra išvada, nors Andrius suvokia, kad jam iš tikro nėra kuom.
O kas ten per istorija neadekvati? –  klausia Paulius.
Pauliau, iš pradžių stebėjaus, po to nutariau rašyti memuarus, dabar belieka gerti su
bičiuliais viskį, nors dar ir dabar stebiuosi.
Tai kas ten buvo, ką tas privatus seklys surado? Tave kaltino to vertėjo nužudymu? Jo?
Na taip.
Juokinga.
Pauliau, tas vyras surado kažkokį bomžą, pas kurį rado tokią pat lėkšte kaip žmogžudystės vietoje, daugiau jam nelabai aišku, nors užtikrino, kad susitvarkys, dar, jis aptiko kažkokią Galatėją Stompytę, kelių galerijų savininkę, ir menininkų medcenatę, kuri turi keistų „jekaterinos“ laikų idėjų apie privilegijuotą menininkų kastą ir „idealiaas šeimas“ – žodžiu, kažkokia moteris, kuri skaito, jog yra mažų mažiausiai sostinės „karalienė“, ir tai pasirodė keista. Kaip tai susiję su to vertėjo žmogžudyste, nežinau, Rimas sako, jog jam aiškėja, o juo pasitikiu.
O kodėl bandė apkaltinti tave?
Jis sakė, - „nuspėti galima“.
Na, išgerkim, kad ta nesąmonė nesugadintų tau gyvenimo, nes ta „reklama“ per spaudą,
tv. –  tikrai nepridės laimingumo.
Klemeti šiek tiek nuliūdo, buvom susitarę neliesti tos temos.
Dabar viskas keičiasi, - manau tikrai laimėsi tą istoriją ir drąsiai gali prašyti  „milijonų“ už moralinę žalą ir neteisingą apkaltinimą.
Abu šyptelėjom.
Pauliau, pasirodo turi jumoro jausmą, nors tą patį „juokavo“ Raimundas Savus, laisvas žurnalistas
kunigas Tinis ėmėsi rašyti straipsnį, kur  sakėsi peržvelgsiąs:  „privilegijų; ir kovų už vidinę laisvę
istorijoje kovas“. Etiškas, tiesus kunigas. Taip pat jis sakė panagrinės  klausimus apie „archeologinį“ kūrybinį sąmonės srauto paveldą Europos istorijoje; ir kiek
tas autentikos išsaugojimas, ar tai neišsaugojimas, nepamenu tiksliai, svarbus šių dienų, apsuptam dinamikos, nukvakusių privilegijų  šalininkių galatėjų ir visokio pragmatiško „mėšlo“ šių dienų jaunimui, - sakė, jog jam įdomiau nagrinėti Europos ir pasaulio kūrybinius klausimus, nei teisinius ar istorinius, bet, kadangi atkreipė dėmesį į visišką „tam tikrų moterėlių savivalę ir užgaidas“, dėl geresnių „suknelių, batukų ar dar kaži ko“...
Gerai, Andriau, gal išgerk. Pailsink burną šiek tiek. '
Paulius pripila stiklus alaus.
Į sveikatą.
Į sveikatą. Išgeriame. Klemanti pasakoja apie save. Ji maloni ir taktiška. Po geros valandos Paulius su  žmona palinki Gerų metų, paspaudžiame rankas – tikrai geros nuotaikos.
Gerų merų, - atsisveikinam. Mikroautobuse skustagalviai. Prieplaukoje Klem
paskambina mamai. Kelte vilniečiai, važiuojantys į Preilą maivosi. Smiltinėje ilgai tenka
laukti autobuso –  šalta. Geriame „Trejas devynerias“: šokame. Autobusas:
Kažkada su klasiokais Ignu ir Gediminu buvom Ermitaže, -  prie „Sūnaus palaidūno sugrįžimo“.
Ai, žinau, toks pagyvenęs vyras ir jaunuolis apiplyšęs, nuogomis kojomis.
Taip,  po to su tokia Orūne ir Jurga važiavom į Peterburgą, ten pirmą kart pamačiau
„erotiką“, - balto granito Rodeno skulptūros –  besimylintys Romeo ir Džiuljeta, ir dar kelios poros, žinai,  šalia mergina, kurią tik buvau pamilęs, nors iš tiesų net nežinojau, kas per druska, ta meilė, - stipru, - tas Rodenas, po to – Sezano peizažas,    Matiso  „žuvytės“,    Gogeno    „mulatės“, ir degtinė, kažkokiam užkampyje. Andrius pasakoja kaip prisimena „Sūnaus palaidūno sugrįžimą“, o devynerios gerokai šildo; Klemi klauso, padėjus galvą ant peties, ji –  laiminga. Nidoje  būstas neužimtas. Kavinė  „Židinys“.  Gan  iliuzoriška nuotaika. 12 val. – šampanas, pašokame... Andrius nutaria paskambinti tėvui, paskambina Giedrei:
Tu mūsų fėja...
Ką jau girtas?
Ar linksmai..?
-  O jūs?
Kavinėje „Židinys“,  gerai.
Na tai gerų, ir, kad laimėtum tą „istoriją“.
Ačiū, ir jums – gerų. Andrius su drauge leidžiasi link centro, baisingai didelės pusnys. Aikštėje daug triukšmo ir alaus geriančių iškylautojų. Pamaivos skempinės koncertas. Klem norėtų ilgiau, Andrius neiškenčia ilgiau, - no, no...
Jis rūko, K jį įstumia į pusnį – abu sugriūna, - jo, linksma, visai, tik reikėtų daugiau alaus. Jo, linksma... tai kartu, tai atskirai, tai iš šono, tai iš vidaus, tai iš viršaus,..
tai... iš apačios,.. vieni kontrastai tai... intymumas, tai... formalumas...
Po alaus Klem įkalba eiti link pastogės.
Naktis labai ilga.
Ryte autobuse, moksleiviai dainuoja keistais balsais: „kačių  ir kt. “ – „neišlipkit, pažadam
nedainuoti“, - Andriui su drauge, išlipant sušunka spuoguota paauglė.
Juodkrantėje Andrius su Giedre skubina.
Na, kaip jums Nidoje? Ar radot kur nakvoti? –  Andrius vyresnysis geros nuotaikos dėl
vakarykščio.
Gerai,  nakvynė prie pat didžiosios kopos, žinai, tokie penkiaaukščiai namai,  pagėrėm alaus, jūra audringa, gerai, linksma buvo.  O tu? –  kaip ten pas Rytį –  degtinė upeliais?
Daugiau alaus, - Andrius prisiminė, kad, už vairo, o šalia jo liūtukė.
Geriausiai Monika draugavo su Simna, draugų didele kale. Simna pavedžioja, pavedžioja Moniką, o po to, kai nusibosta, - „užteks, pavedžiojau“. Ir Monika vos neįgriuvo į Simnos eleksyrą.
Ne tik šalia, - šiek tiek susinepatogina Monika.
Tai ko ten griuvai? - gan griežtokai klausia Andrius, atidirbąs balso intonacijas, pagal kurias
ji tampa dar išmintingesnė, nors jokio griežtumo ten nėra nė kvapo.
Tai griuvau į sniegą.
Jo į sniegą o vos nepataikei į eleksyrą, - juokiasi Giedrė. Monika pasiūlo žaisti parduotuvę, sudėlioja servetėles ir kitas prekes.
Norėčiau būti banko valdytoja, arba, daktarė, kaip senelė. Perduok Klemati, tik taip, kad
nesuprastų, kad tai iš manęs. Po to sako:
Duok ausį, - ar norėtum, kad Klemanti būtų tavo žmona? Atsakau - taip.
Monika rašo į sąsiuvinį anketas: „aš ir mano draugai“. Parašo Klem, parašo Andrius, Monikutė užbaigia savo senelės daktarės, pradėtą ir neužbaigtą pildyti anketą: Klemanti norėtų būti laiminga, Andriui patinka Claptono muziką ir filmas „Prieš bangas“, ir nepatinka „secjurete“, Monikutei nepatinka asilai. Giedrė perskaito kiekvieną anketą, jos balsas kontraversiškas, ji galvoja apie tai, kaip padėti išteisinti Andrių nuo tų pragmatiškų „meilės pinklių“:
      Iš tikro banalu, kad kai kurios moterys tokios egoistės, ir būtinai turi kam nors ką nors „pašikti“. Ir kuom čia dėti mes? O ta galatėja tikrai truputi neadekvati ir nukvakusi, jei tas vyras iš Klaipėdos, - teisus. Gerai, režisierienė ar menininkai „idealūs“... Tarkim. O ištiesų... kas po tuo slypi?  O iš tikro bobiškas noras įrodyti sau, kad esi unikali –  ir mano meilė ir mano kojos ir mano seksas ir mano vyro galas, - žinoma geresnis nei kaimynų aukštu žemiau. „-  Gal nuleiskim jiems dalį mums trukdančių klaidelių? “- o kitą dieną tos nesąmonės ateina per kitą galą. Vyrai kažkaip blaiviau mąsto.
Senajame kelte – didelė eilė, važiuojame į naująjį. Kelte Monikutė įkalba Andrių jaunesnįjį išlipti, pasakoja apie mergaitę, kuri buvo po ledu, bet išsigelbėjo, klausinėja apie laivus ir inkarus. Klemanti padeda galvą Andriui ant peties. Artėja krantas.
                                                                  Martynas  Knizikevičius
                                    parašyta 2002. 01
                                    išsiūsta  2008. 12. 15