Praeitis, meditacija, ateitis

Užtenka.
Lai senojoje šventovėje dešimt pusdievių ir toliau gainiojas sviedinį, taiko jį į krepšį, lai ir toliau tūkstantinė cirko žiūrovų minia ūžia iš džiaugsmo ar aimanuoja iš liūdesio dėl cirko arenoje liepsnojančios kovos, o aš ir toliau sėdėsiu E tribūnoj, mintyse bučiuosiu tos merginos rankas. Už jos gerumą, už jos skleidžiamą šilumą. Štai pavakario tamsoje, leidžiantis vasaros saulei, jos siluetas išnyra iš už raudonos šviesos; šalia jos lėtai prieina pamaldusis jaunikaitis, tartum Mahometas, atsiklaupęs Mekos pusėn, bučiuoja figūros smėlėtas pėdas. Už jos teikiamą gėrį, už šiltą apkabinimą. Kankinau ją, mėgavaus jos irzlumu. Žaidžiau su gyvenimu, nesąmoningai nusprendžiau ir ją paversti oranžiniu kamuoliu, gainiotis po kantrybės alėją, mėtyti į pykčio gniaužtus.  Ji tiek daug kartų galėjo spjauti man į veidą. Dešimtis kartų ir be gailesčio. Mintyse mergina priima mano švelnumą, mano paklojamą ištikimybę, ji nesijuokia bei nesišypso, taip bandydama pabėgti nuo kažko, kas ją gąsdina ar trikdo. Ji nepavirsta juoda iškarpa iš popieriaus. Vis mažėjančia ir mažėjančia,  galiausiai išnykstančia horizonte.
Realybėje žiema šalta. Rankas laikau kišenėse, lūpos slepiasi po tamsiu šaliku. Vaikštau vienas, medžių draugijoje. Lai būna taip. Tegul toliau groja muzika mano ausyse, tegul toliau skendėsiu vienatvėje, bet dabar, būtent dabar, aš apkabinsiu šį ąžuolą. Pamažu atšlubuoju prie išrinktojo, apglėbiu jį, nusiėmęs savo plyštančią kuprinę, 95 litus kainavusias ausines. Užsimerkiu, lyg medituojantis budistas stebiu save iš šalies. Pirmomis minutėmis nepavyksta susikaupti, todėl bandau nuvyti slegiančias mintis. Įsiklausau į motiną gamtą: paukščius, šakų ošimą, tolumoje pravažiuojančių automobilių skambesį. Užsimerkęs stengiuos pajusti akimirką kada galėsiu atsiskirti nuo kūno, regėti jį pačiam plevėsuojant ore. Tirpsta galūnės, nes esu nepatogiai apkabinęs ąžuolą, jis pernelyg platus, jog sugebėčiau apimtį jį visą. Tačiau ne laikas keisti stovėseną. Čia ir dabar sapnuoju kontempliaciją, nenukirpsiu miego it graikų deivė gyvenimo siūlo. Pagaliau... Pagaliau esu tiek susikaupęs, kad traukčiausi nuo savęs šalin. Taip, tai aš. Ąžuolynę, apkabinęs medį. Iš dešinės loja kažkoks maišytas šuva, keli žmonės žvilgteli į budistą, bet jiems aš nerūpiu. Žmonės neprieis, netrukdys, po 5 minučių jie ištrins iš gyvenimo matytą vaikiną su žalia apiplyšusia kuprine prie kojų. O man gerai. Aš vienas savo paties euforijoj, priimu nesuvokiamą energiją iš ąžuolo. Jau tuoj baigsis nujaučiamas meditacijos terminas. Trys, du, vienas... Atsimerkiu. Nusivalau dulkes nuo žievės. Užsidedu kuprinę, 95 litus kainavusias ausines. Tolstu namų pusėn. O taip, pone. Esu prisipildęs gerojo energetinio lauko.  O taip, pone, šviesiaplaukė baltu chalatu neklydo. Užtenka laikyti viduje laisvės paukštį, užtenka nedrįsti skleisti dvasios gėrybių. Patieksiu jas ant švediško stalo, tegul puotauja gyvuliai bei paprasti mirtingieji. Nagi, įlyskit, kas nors į bioenergetinės  širdies plyšį – tokį gilų ir siaurą, išplėškit širdį su visom meilės šaknim. Neveltui klojami 70 litų už vieną seansą, nes jo metu patiriu nuoširdumą, o ne žvilgsnį pro teorijos prizmę. Galbūt, gerbiamoji, mano bėdų šaltinis yra vaikystė?  Taigi taigi, būdamas 3–6 metų nepatyriau pilnaverčio Edipo komplekso, nekonkuravau su tėvu, teko motiną dulkinti vienam.
Tvarkoj. Lai nusileidžiu aš ant žemės, nežaidžiu su gyvenimu it su oranžiniu sviediniu. Tapsiu paprastas sielos skleidėjas, o tu, Sauluže giedroji, būsi mano šilumos plėtimosi priežastis bei šaltinis. Klosiu tau savo žavėjimąsi, vėliau gal net meilę, klosiu tau po basom smėlėtom pėdom savo sudužusias svajas, klosiu viltis, jog tu būsi laiminga be manęs. O aš, būdamas vargšas, tikiuosi, jog nepavirsi juoda iškarpa iš popieriaus. Vis mažėjančia ir mažėjančia,  galiausiai išnykstančia horizonte.