fragmentas: Tarja

Ji prisipylė dar vieną puodelį kavos, ketvirtą šįvakar. Jau seniai atvėsęs rytinis laikraštis gulėjo nepaliestas. Tarja nuobodžiavo. Jos laikas nenumaldomai tirpo, grėsmingas tik tik tik nuo geltonos valgomojo sienos, tik tik. Tik diena, tik savaitė, tik metai. Laikrodis vis ragino skubėti „tik tiek tik tiek tik tiek tepadarei per šitiek laiko“. Lubos tarsi pažemėjo vis sunkiau slėgdamos Tarją, jos neužimtas protas ėmė kurti pabaisas, iš nieko sulipdydamas problemą, visuotinę tragediją, nenugalimą priešą. Trys Tarjos atspindžiai šaltai stebėjo ją tikrąją, Tarja indaujos stikle, Tarja šaldytuvo sidabre, Tarja blizgančiame sriubos dubeny. Trys Tarjos tik trys tik trys tik trys, per šitiek laiko. Jos galvoje ėmė ūžti, nebeįmanoma, nebeįmanoma tverti, kęsti, laikytis.
Tarja įsikibo į laikraštį lyg skęstantysis įsikimba į šiaudą. Ji ne viena, aplinkui visas pasaulis besitraukiančiomis sienomis, žemėjančiomis lubomis, besijuokiančiais atspindžiais ir vėstančiu kavos puodelyje laiku. Negaišdama atsivertė pirmąjį puslapį, daugybė spalvotų lapelių, lankstinukų, priedų ir reklaminių žurnalų, pabiro, pažiro milijonas smulkių detalių. Nieko vientiso. Pikseliai, atomai, dulkės ir smėlis. Viskas – smėlis. Esi iki kaklo, tačiau iš tiesų nė į vieną esmės dalelę patekti nesugebi. Žarstai jį rankomis ir manai, jog jis tau paklūsta, tačiau smėlis nepaklūsta niekam. Manai jog įsikibai į jį, bet maloniai kutendamas jis išsprūsta, palikdamas delnuos vėsų drėgnumą, juodų smiltelių šešėlį, blankų prisiminimą, kad kažkada jo čia būta.
Tarja ėmė rūšiuoti laikraščio turinį. Sumaištis galvoje, sumaištis ant stalo. Ji tvarkė ir dėliojo pagal spalvas, pagal temą, kiekvienas lapelis savyje kaupė neapdorojamą informacijos kiekį, tik reikėjo ją atrasti. Tarja juos rado tuščius, nieko tokio, ko per trumpą laiką nerastum internete. Išmetė viską ir kiek palengvėjusiomis smegenimis ėmė skaityti. Žuvo, užsimušė, nužudytas, neišgyveno, mirė, nušautas, trim dūriais į krūtinę, persipjovė riešus, medikų aplaidumas... su giliu liūdesiu. Toliau politika, streikas, alkoholio įstatymas, ekonominė krizė, infliacija, nedarbas, nauja partija, korupcijos skandalas, dar vienas, seimo posėdžių salės renovacija, juodoji rinka, nelegalios statybos, blogai blogai blogai. Viskas blogai. Trys Tarjos šypsojosi. Visas pasaulis iš lėto dvesia. Gyvenimo žavesys, švelnus paradoksas, kuo daugiau išmokstame ir atrandame, tuo sunkiau darosi išlikti žmogumi, gyvybė jau seniai nebe vertybė. Tarja nušveitė laikraštį virtuvės kriauklėn. Dar kavos.
Už lango tykiai geso nuvargusi saulė. Apačioje ūžė tūkstantis automobilių, milijonas variklių. Toks rajonas, nieko nepadarysi, ramybės čia nesulaukt. Po gatvės žibintu rymojo orchidėja. Klientūros nebuvo, netinkamas vakaras. Blogo nujautimas, tokiais vakarais sąžiningi vyrai ir tėvai kiurkso ant sofų, dovanoja žmonoms gėles ir žada žada žada. Bet ir tokie vakarai praeina, orchidėjos vėl pražysta spalvingos ir gražios. Po trumpais sijonais nebeskaičiuojami malonumo pliūpsniai, sąlyginai slepiasi, o pažadai pažadai sukasi, džiūsta ir vysta vakaro deivės glėby.
Kažkas sustojo. Trumpos orchidėjos kojos lėtai ir išraiškingai judėjo tamsoje. Ji palinko prie automobilio ir krestelėjo plaukus, net iš aukštai buvo matyti kviečianti jos šypsena. Ranka, automobilis, durelės. Įsėdo, nuvažiavo. Tarja ir vėl liko viena. Su tiksinčiu laikraščiu ir jame stimpančiu laiku. Dieve, kokia ji buvo vieniša.