Pakeliui namo

Lauke tamsu ir spaudžia šaltukas. Vakar gerokai prisnigo. Einant gatve, sniegas girgžda po kojomis, o nosį švelniai kutena žvarbus oras. Tolumoje šviečia nedidelio namo langai. Jau visai nedaug beliko ir pajausiu tvirtus apkabinimus tų, kurių nemačiau beveik metus. Labai nekantrauju užuosti kepamo pyrago kvapą ir atsidurti svetainėje, kur visada rusena židinys.
Grįžtu namo...
Mama tikriausiai man jau paruošusi dovanėlę – šiltas vilnones kojines. Man net nespėjus nusirengti ji pradės pasakoti linksmas istorijas, klausinės, ko noriu valgyti, rūpinis ar pakeliui nesušalau. O aš juk žinau, kad ji taip tik nori paslėpti savo susijaudinimą, išsklaidyti nemalonią atmosferą, kuri paprastai tvyro ore po ilgo nesimatymo. Tėtis bus santūrus ir nerodys jausmų – jis tik draugiškai paspaus ranką, pakvies greičiau rengtis ir sėstis prie stalo. Toks jau jis yra. Niekada neparodo to, ką iš tiesų jaučia, bent jau ne kalbom.
Katinas nuolat trinsis aplink kojas. Mielas padarėlis. Atsimenu jį dar visai mažutį, telpantį man į delną, tokį gležną ir pukuotą. Dabar jis jau užaugęs, tikras Namų Karalius. Per šventes nuo žmonių nesitraukia nei per žingsnį – „padeda“ mamai kepti pyragą, „puošia“ eglutę, medžioja blizgučius. Tėtis barasi ant jo, bet iš tiesų visai nepyksta.
Keista, kad taip greitai prabėgo vaikystė..
Dar visai neseniai kartu su tėvais puošiau eglutę – buvau Didysis Reguliuotojas. Tėvai man leido „pavadovauti“, o aš jaučiausiai baisiai laimingas. Dabar eglutė jau bus papuošta ir, deja, nebeatrodys tokia stebuklinga. Vos tik pabudęs Kalėdų rytą nebėgsiu ir netikrinsiu, ar nebuvo užsukęs Kalėdų senis. O gaila – būdavo labai smagu laukti ryto. Naktis atrodydavo tokia ilga.. Tėvam tikriausiai irgi – vis bandydavo mane nuvaryti į lovą, o aš nesuprasdavau, kodėl. Dabar jau suprantu ir juokiuosi prisiminęs, kaip aš juos nuvargindavau. Jie juk žinojo, jog jei nerasiu iš ryto po egle dovanos, tai nusivilsiu Kalėdų seniu, o aš, kaip tyčia, per šventes miegodavau netoli eglutės – tikra kliūtis tėvams nepastebėtiems padėti po ja mano laiške Kalėdų Seniui užsiprašytą niekutį. Stebiuosi, iš kur pas juos tiek kantrybės buvo.. Kartais net suabejoju, ar galėsiu būti toks pat atidus ir kantrus savo vaikams..
Apie namus dažniausiai pagalvoju tik prieš Kalėdas.. Kažkodėl tik tada pabunda prisiminimai.. Tikriausiai taip atsitinka todėl, jog tik per šias šventes leidžiu sau pamiršti darbus ir kasdienius rūpesčius. Ir kiekvienais metais savęs paklausiu, kurgi aš taip skubu, kodėl nepavyksta džiaugtis kiekviena diena, o žingsnius sulėtinu, tik per šventes.
Gyvenimas – stebuklas. Trumpas ir trapus.
Eidamas girgždančiu sniegu ir žvelgdamas į tamsoje šviečiančius namų langus aš ir vėl pažadu sau, jog branginsiu kiekvieną dieną, daugiau šypsosiuosi ir skirsiu laiko artimiesiems.
Šiandien aš grįžtu namo..