paukštis

Aš paukštis nežinios  atskridęs čia į žemę gyvent – mylėti ir nekęst – sparnais didžiuliais tau mosuojantis po nosim, negi dar nesimato, kad kraujai jau varva ant tavęs...
Palinkęs aš leipstu nuo svaigulio, kuris, tik dar viena akimirka, ir tuoj mane suris...
O tu akių nepakeli! Nedrįsk žmogum vadintis, tu pašlemėkas, nevertas tos garbės.
Ant antkapio apaugusio ir samonom, ir kerpėm mirtis šėlioja, nujausdama, kad šventė jau nebetoli...
Matyt, gyvenimas taip sudėliojo, kad kunigai tik sutanas nešioja, kad gėris tampa priešu blogiui ir nesibaigia viskas taip staiga...
Nebeskrendu! Krentu aš pragaištin, bet man šiek tiek nuodobu, galėtų viskas vyks kur kas greičiau...
Ir vėl tas žodis veržias iš krūtinės: „pavargau“... ir vėl jaučiu, kaip mintyse šešėliu praslenka širdies vagis... Gali sau gelt, angie, aš nebijau, o šito trokštu. Užmigt ir niekad nepabust, nebegirdėt to pačio labas rytas, kuris vis primena – aš šičia!
Beliko Meilė virtusi dalgiu lengvai nupjaunanti sparnus ir akyse vien stiklo pribirėję, ir negali suprast, ar ašaros tai, ar lietus sustingęs, kad vėl priverstų verkt krauju...
Kokie bebaimiai žodžiai, drąsa stipresnė už kitus jausmus... gyvent – mylėti ir nekęst... Štai paukščio nežinios preliudija, o gal tai tik gražiai apdergta gyvenimo dovana...
O mintyse vėl žodžiai raitosi angim ir iš sparnų vėl taškos kraujas. Pasibaisėtina ir taip klaiku, net dvokia lyg žiurke nuo seno...
Kažkur kažkas pamiršo širdį paminėti, matyt, nebuvo verta jo tiesiog įdėti.
Jeigu jau tiek ilgai tylėta, tai kam dabar?... o ji kaip akmuo didžiulis užvirtęs, norėtųsi spjaut lauk, bet turbūt per vėlu... Nerimsta tie žodžiai, vistiek angis kirs ir dar gal keletą kartų, negaila tegu, juk skausmas jau miręs ir pakastas po miesčionišku antkapiu su užrašu „gedi artimi“.
Ir ačiū! Užuojautos jūsų nereikia, metytumėt savo dosnumą dabar! Jūs šlykštūs pamišėliai žmonės, nužudėte dar vieną niekam nesakytą istoriją,  beveidžiai ir nykumos apspitę ratu, eturite teisės dabar verkt ir apsimesti, kad jums ligi skausmo graudu! Nelaikas, kai viskas jau baigta.
Iš atminties viena tiesa lengvu žodžiu išsilies, kurią žinau, kuria tikiu: Aš paukštis nebūties atskridęs be sparnų vėl čia, į žemę, gyvent – iš naujo mirt ir be širdies atgimt!