Neskaityk - tau nepatiks

Po lova dūstantis gerumas - švelnumas ten nuspirtas,
Pelėsiais apsinešęs ir suguręs nuoširdumas.
Veidrodis – auksiniais rėmais,
Žėrintis nubalintais dantim....
Tik ne po lova, ten ne jo vieta.....

Po krypstančiu stalu, užvirtęs mandagumas,
Paprastumas sumaišytas su vakarykštėm šiukšlėm...
Svarbu, kad veidrodis auksiniais rėmais -
Nublizgintas akriliniais nagais...
Ir jo vieta, pati geriausia.

Ak žodžiai šie nesirimuoja, ir po velniu...
Ar kam dar rūpi, jų reikšmė ir skambesys,
Svarbu, kad rankinė tigrinė,
Priderinta prie džinsų nutrintų...
Ir mintys peroksidinės...

Iš kur tas pyktis, sukilęs ant sumišusių būtybių?
Ar gaila man joms saulės ultra spindulių?
Galbūt ir aš tokia pati tuštybė...
Supuvusi iš pat šaknų...
Ir spokso veidrodis - keistai pakrypęs.

Keistai tylu, keistų žmonių keistuos namuos.