Skystis

Jonas geria ant kapo. Skystis užpildo erdvę maždaug iki pusės. Vis mažiau ir mažiau. Myžalas teka ant antkapio. Užpildo tuščias raides ir nuteka ant senai užmirštų gėlių. Gėlės primena ją. Tą kuri rėkia ir dabar pradėjo daužyti jį savo rankinuku. Kai ji rėkia, skruostuose išryškėja duobutės, kurios atrodo visai nieko:
- Chroniau, valink iš čia.
Jonas taikosi pabučiuoti duobutę. Erdvė susitraukia. Laikas plečiasi į tą pusę, kur jo pabaiga matosi ne taip blogai.
- Palik mirusius ramybėj.
- Mirusiu čia nėra, - sako Jonas užtikrintu išminties sklidinu balsu, - čia tik tu ir aššš.
Ašloch - kartodavo Jonas per vokiečių pamokas. Stovėdamas kampe turėdavo tik savo mintis ir kampą. Kampas jau buvo apipaišytas ir apspjaudytas. Šeizė kurios nesugriausi spardydamas kojomis. Pas Joną visos kojos buvo nusėtos mėlynėmis, paeiti jis praktiškai nugalėjo. Bet nesunkiai galėjo pabėgti į kitą erdvę. Sunkūs akių vokai atitveria realybės šmėklas. Tada prasideda kitas žaidimas.

Visiška tamsa, tarsi juodas ekranas kine. Laukimo akimirka. Reikia visiškai nejudėti, negalvoti, net nekvėpuoti. Iš tamsos ryškėja kontūrai, kažkokie ženklai iš kurių bematant susidaro naujas laikinas pasaulis, kurio anksčiau nebuvo.

Jonas pajaučia, kad sėdi ant kažko gyvo. Apačioje tarp jo kojų stambus riebus paršas. Krūptelėjęs iš šleikštulio Jonas iš visų jėgų puola nuo jo, bet rankos ir kojos tarsi prilipusios. Visi bandymai jėga atsiplėšti virsta beviltišku trynimusi į tą padarą. Paršo šonai ima tvinkčioti ir netrukus išeina nedidelis baltas vimtelėjimas, kuris lėtai plečiasi ir savyje suvalgo visą erdvę aplink su visu paršu. Jonas lekia kiek galėdamas iš ten. Nesustodamas bėga mėnesį, metus, šimtmetį. Priekyje vis ta pati balta erdvė. Jonas atsisuka pažiūrėti, kiek jau spėjo nubėgti. Prieš akis veidrodis, iš kurio išmintingomis akimis tiesiai į jį žvelgia paršas:
- Jonai, nepažįsti manęs?
- Kas tu?
- Aš esu Jonas, tu, kitaip sakant.
- Kaip tai galėjo atsitikti?
- Kur tu bėgai visą gyvenimą?
Jonui rankos nusviro, akyse pradėjo kauptis ašaros.
- Na nenusimink. Nori pamatyti savo kapą?

Senyva moteris dėjo gėles ir verkė žiūrėdama į antkapį.
- Skaudu žiūrėti, kaip jinai gaili manęs.
- Jinai negaili tavęs. Jai gaila savęs dėl to, kad jos gyvenimas negali būti toks kaip buvo anksčiau.

Vaikystėje kampas buvo svarbiausias mokytojas ir vieta kurioje Jonas jautėsi geriausiai. Netekęs kampo jis beviltiškai blaškėsi nesurasdamas sau vietos. Neaišku, kuris kurį pirmas surado, butelis su tauriu skysčiu Joną, ar atvirkščiai. Skystis užpildo jam skirtą erdvę. Ir ji tampa tokia, kokioje Jonas dabar ir buvo. Jonas geria ant savo kapo, nuo kurio jį bando nuvyti jo paties žmona.

Jonas persiverčia ją ant žemės. Skystis užpildo erdvę. Neįtikėtina instinkto galia.