Kai aš vaikštau su savimi rašančia

Kai vaikštau su savimi rašančia,,,,,,,,
Viva Levita

Važiuoju autobusu namo. Stoviu juodomis odinėmis pirštinėmis įsikirtus į metalo turėklą. Iš aukštai, nuo Klaipėdos viešbučio stogo pamojuoja vivaLevita. Vis pagalvoju apie mirtį, apie paskutines valandas. Dažnai save pagaunu galvojant apie mirtį kaip apie stiprų kūnišką išgyvenimą. Tarsi sėdėtum elektros kėdėje.
Visada labai bijojau danties traukimo. Įsivaizdavau, kad tai kažkas labai skausmingo, giliai įsiskverbiančio ir išplėšiančio dalelę mano kaulinio kūno. Močiutė, jai aštuoniasdešimt, sakė, net nepajutusi kaip jos burną išvalė nuo atsipalaidavusių šaknų. Visai neskaudėjo. Dabar ji kramto su protezu. Bet aš netikėjau, kad ir man gali taip nutikti  - neskaudėti.
Kai pagimdžiau, atėjo nelaukta akimirka: reikia traukti dantį, - ištarė mano dantistas Mindaugas. Ruošiausi visą mėnesį, nuolat apie tai galvojau. Atėjau nusiteikusi išgyventi mirties šešėlio prieglobstį – atsiduoti guminėmis pirštinėmis aptemtoms rankoms, matinio metalo čiuptuvams ir didelėms, mat per apsauginius akinius jos įgaudavo ryškaus išgaubtumo, Mindaugo akims. Jis suleido nuskausminančius, lukterėjo ir pradėjo judinti tolimiausiąjį protinį dantį. Girdėjau traškesį, bet nejutau skausmo. Dantis turėjo visas, kiek gali turėti, šaknis – tris. Gilias. Bet skausmo nebuvo.
Štai tada, stebėdama pro autobuso langą liejamą ant miesto sutemų spalvą, staiga prisiminiau danties traukimą. Toptelėjo, kad ir numirti galima panašiai. Laukti, laukti agonijos, kurti mirties scenas: trūksta oro, širdį užgula penkių tonų kanopos, galva tarsi putojantis vulkanas negali išspjauti gyvasties ir taip ilgai. Ilgai ir tiek kiek reikia. O jeigu taip, kaip su tuo dantimi – trisdešimt metų maniau, jog tai labai skausminga, nemalonu, net veik nepakeliama, ir tik prieš pat keturiasdešimtmetį patyriau danties traukimo lengvybę. Ir supratau apie ką kalbėjo močiutė, - kuo toliau, tuo lengviau.
Norėčiau numirti be skausmo. Lyg traukiant dantį.
Šokčiodama palikau autobusą.
          Aplenkdama balas, džiaugiausi savosios mirties beskausme vizija, kai atminties takelyje užsidegė raudona  įspėjanti lemputė -  pamiršai nuskausminančius vaistus, kurių didelį kiekį suleido dantistas į tolimiausiąjį burnos kambarėlį... Ech ta moteriška nelogiška logika, kuri užaugina sparnus, o pakilus nuo žemės, paverčia juos kupra, - batas slystelėjo į balą, įsitraukdamas mano išsigandusią koją.,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,
Lašišos skonis sekmadienį

Atsikėliau pusę devynių, išslinkau tyliai į virtuvę. Prisipusryčiavau rūkyta lašiša su kava. Per sočiai. Vyras miega. Eisiu į mišias viena. Tyliai atslinko pustrečių metų Agotėlė. Eisim drauge, - sakau jai. Ji linksi. Visada noriai pasirašo eitynėms iš namų. Užsidėjau ant galvos megztą ryškaus žalumo kepuraitę – plaukai riebaluoti, ir eiva.
Seniai nėjau į mišias su tokia maža kompanija. Visada vyras pirmas prie bažnyčios durų. Na ir gerai – pramiegojo, kiti irgi miega. Tik va ta lašiša burnoje guli ir tiek.
Kristaus Karaliaus bažnyčia galugalėje pilna, vos netraška. Užlipom su Agota prie choro, atsisėdom. Visi iš viršaus taip gražiai susirikiavę. Dievo kareivėliai. O avangardas pustuštis. Nedrąsu rodyti savo tikėjimo uolumą, - geriau arčiau durų pastovėti.
Mišios, kaip visada, taip pat ramiai slinko link kulminacijos. Agotėlė džiaugėsi mano vienos draugija, nes dažniausiai šią vietą užima mažesnioji Vilnė. Atėjo metas pasidalinti Dievo kūnu. Negaliu eiti – lašiša taip sočiai įsitaisiusi. Negaliu, net nebežinau, ar noriu. Nenuėjau.
Po to, kai visi tikintieji atsisėdo į savo vietas, prie altoriaus pasipylė didelis vaikų, besiruošiančių Pirmajai komunijai, būrys. Kunigas buvo prašęs ateiti po to, kai bus padalintas Šv. Sakramentas, - palaimins kiekvieną. Žiūrėjau iš viršaus į tą netvarkingai besigrūdantį mažųjų būrį, į kunigo rankas tiesiamas ties kiekviena galva. Visi suaugę sėdėjo ir stebėjo vykstančią ypatingą misteriją, primenančią Šv. Jono krikštą, kai nežinia ko ir kodėl eina žmonės, brenda į tikėjimo vandenį. Tokie paprasti, mažai ką suprantantys, pasitikintys, naivūs, nerimastingi.
Per skruostus tekėjo nesulaikomai ašaros, išstumdamos lašišos skonį. Agotėlė padarė delniukais namelį, paslėpdama po stogu mano ir savo dideles akis.
Jaunimo choras rėksmingai traukė:,, Pakilk ir šviesk, Dievo bažnyčia, šviesa ateina į tave... “,,,,,,,,,,,,,,
Margaritos pėdkelnės

Jos buvo violetinės. Ir labai išsiskyrė prie pilkos suknelės. Prisimenate?
Negi tik man taip labai krito į akį Margaritos violetinės pėdkelnės E. Nekrošiaus režisuotame spektaklyje,, Faustas“?
Violetinė spalva neturi nieko bendro su seksualumu, tačiau Margarita dėvėjo jas gundydama Faustą. Faustą? Gal vis tik pačiame Fauste slypi Margaritos pėdkelnių spalvos paslaptis. Aišku, mokslų magistras pirmiausia pamatė veidą, o gal Margaritos sielą, bet aš labiausiai pamačiau jos pėdkelnes. Nieko sau violetumas. Pritrenkiantis.
Nuėjau į vieną nedidelę pėdkelnių ir rusiškos kosmetikos parduotuvėlę H. Manto gatvėje. Taip, taip, priešais Čili kaimą. Ir kaip tyčia, mano išmatavimų pėdkelnės, paklausus pardavėjos apie violetinę spalvą, vienas prie vieno atitiko tą vakarą Žvejų kultūros rūmuose matytą spalvą. Nusipirkau. Aišku, tik vieną porą, bet, įvertinant šešiasdešimties denų atsparumą, turėčiau nešioti gal net metus. Juk ne kiekvieną dieną būsiu pasiruošusi sutikti Faustą.
Tuomet nuvažiavau į vieną Second hand parduotuvę centre. Taip, taip, J. Janonio gatvėje. Ir per valandą prie pėdkelnių prisiderinau likusius rūbelius – sijoną ir marškinėlius. Kainos sutapo – pėdkelnės ir visa kita kainavo po lygiai.
Margarita buvo pasiruošusi Fausto medžioklei. E. Nekrošiaus stilistikos neišlaikiau – į pilkas sukneles net nežiūrėjau. Juk negaliu numatyti savo išprotėjimo, savojo individualumo praradimo. Tą numatė režisierius, aprengdamas Margaritą pilkai. Iš pradžių mergaitės kojos  švietė ryškia išminties spalva, bet po to, kai sumišo jos protas, violetinio ryškumo nebeliko. Tik įtraukianti, amžinybę besitęsianti, beribė pilkuma. Pilkuma iš Margaritos suknelės.
Ir kur tas amžinasis moteriškumas paskui kurį bėga vyrai? Jis toks vaikiškas E. Nekrošiaus spektaklyje, toks trumpalaikis, naivus. Negi tereikia pasiaukoti iki proto netekimo ir tu būsi išaukštinta? Gal net išganyta?
O kas man iš to? Aš noriu būti Margarita, bet ne ta, kuri išnyra iš pilkosios suknelės klosčių, bet ta, kurios kojomis šoka paslaptis, aistra, laisvė, galimybė apvaisinti ne tik vyro kūną, bet ir kažką  giliau, slapčiau.
Tik bėda, jog violetinės pėdkelnės, kad ir kokio pritrenkiančio ryškumo jos būtų, taip neišsiskiria prie nieko kito, kaip prie pilkos spalvos.
Aš einu per miestą. Tik Fausto akių nesutinku. Gal per daug ryškūs mano marškinėliai ir per trumpas sijonas. Per ne lyg esu spalvinga Fausto vaizduotei sužadinti?
Dėviu violetines pėdkelnes. Sveikos Margaritos ženklą. Ryšku, linksma.
Ir tai yra gera. Gera nežinoti savo išprotėjimo dienos anei priežasties.,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,
            Laukų berniukas

O dabar nori iš tikrųjų? Iš tikrųjų žinoti kaip yra?
Tu naivuolis. Aš tavęs visai nepažįstu. Buvome susitikę vos porą kartų. Pirmo karto iš pradžių net neprisiminiau, - vaikų darželyje, pasiiminėjai savo vienerių metų kūdikį. Kai susiradau tave pagal kitų nuorodas, - rašai. Rašai prozą. Man kaip tik reikėjo jauno rašančio perspektyvaus žmogaus. Mokeisi menų fakultete, lyg ir režisūrą.
Tavyje kažkas giliai buvo užstrigę, gal sužeista, gal patologiškai susikonfigūravę. Tu atrodei kaip kenčiantis Vingių Jonas. Taip. Būtent. Su tokia statiška siela, bet tiesiai, atkakliai, šiek tiek ryžtingai žvelgiantis į sutiktus žmones. Šypsotis nemokėjai, ar buvai pamiršęs, o gal tik užrakinęs savo atsipalaidavimą bute, kurį su šeima nuomavote Taikos prospekte, netoli Akropolio.
Kai susiradau tave pagal kitų nuorodas, prisiminiau, jog jau esu mačiusi stambų veidą, nerangią, suklypusią figūrą. Tokios mane visada traukia. Tik kažkas nemalonaus buvo tavo kūno raiškoje. Nepasitikėjimas visais, lyg ir savimi. Susitikome prie vaikų darželio suolelio. Tą darželį lankė ir mano dukra.
Padavei man nedidelę šūsnį lapų, pamindžiukavai. Lyg ir viskas.
Paskui dar matėmės porą kartų. Lyg ir nieko, apsilenkėme.
Paskutinį kartą sutikau tave Iki parduotuvės kasoje. Dirbai kasininku. Buvo kalėdinis periodas ir tu juokingai atrodei su ta pigia sintetine nykštuko kepuraite. Ai tiesa, vasarą dar mačiau netoli Mega Plazos pardavinėjantį ledus. Pagalvojau, kaip atrodo žmogus ne savo vietoje. Žiūrėk. Žiūrėk. Jis jaučia ir mąsto visai kita kalba nei ši gatvė ir einantys pro šalį pusiau kurorto, pusiau didmiesčio, tiksliausiai būtų pasakyti – nykštukinio, nors niekada neužšąlančio, uosto, žmonės. Jis paduoda ledus, ima pinigus, bet kampuoti pečių linijos, stuomens judesiai, nematančios akys, slystantys pro šalį nedrąsūs žvilgčiojimai, kupina nuorodų kūno kalba pasakoja visai kitus dalykus.
Tekstai tavo buvo nuobodūs, ištęsti, išplaukę, todėl ir prasti, linų spalvos plaukais peraugęs berniuk.
Bet dar ne viskas. Mano gatvėje, galbūt, netgi kaimynystėje, mat dažnai praeina pro mano namą tolyn, gyvena aukštas žydas. Jis visada dėvi pakaušį dengiančią žydišką kepuraitę. Šaunu, kai padorus žmogus atvirai parodo savo tautinę ir religinę priklausomybę. Taigi, tas žydas turi tris mažus vaikus ir akiniuotą lieknutę žmoną. Jie vaikšto būreliu tokie patenkinti ir laimingi, jog aš juos pastebiu visada, nors būtų ir toliausiame mano penkiaaukščio kiemo kampe.
Vieną lietingą popietę važiuoju su savo senučiuku wolsvagenu Birutės gatve, važiuoju lėtai, gal kokiu 30 km. greičiu, matau priešais mane šaligatviu žirglioja mano kaimynas žydas, ant rankų nešinas mažąja dukrele, o už jo važiuoji tu, ant rėmo pasisodinęs kitą jo vaiką. Tavo veidas spinduliuoja, akys labiausiai, kiek spėjau pagauti pro savo važiuojančios mašinos langą. Toks tobulas laimingo veido anspaudas. Jis mane labiausiai nustebino. Gal tavo dviratį už siūlo tempė aukštasis žydas. Aišku, tik ryšys su kitu galėjo taip pakeisti tavojo kūno kalbą.
Tada Iki parduotuvėje, sėdėdamas kasoje tu manęs labai asmeniškai paklausei, - kaip man pavyksta visada atrodyti tokiai pakiliai ir laimingai, ar aš iš tikrųjų taip jaučiuosi kaip atrodau, ar apsimetu? Tada man tavo klausimas atrodė labai keistas, nes mes buvome paženklinti vos kelių susitikimų ženklu, o ir vieta tokia iki nuogumo vieša, o ir tu sėdi suprakaitavęs kalėdinio šurmulio sargas, kur suklydimas gali kainuoti visą mėnesio tavo šeimos biudžetą. Nepamenu, ką sulemenau, ar pasitikinčiai nusišypsojau, bet dabar galiu atsakyti.
          Aš tai pat kaip ir tu prakaituoju krauju, nepasitikėjimo išskyromis, baidausi kaip arklys gatvės praeivių, slepiuosi po tamsiais, atseit nuo saulės, akiniais,. Noriu matyti, bet pati būti nematoma.
O vis tiek gyvenu didžiulės sankryžos pašonėje. Tokia jau aš esu, mano sutiktoji laukų baidykle.
O tu dažniau važinėk, tempiamas to nematomo siūlo, tįstančio iš mano kaimyno žydo skverno, vežiok jo vaikus, ir nepastebėsi kaip pradėsi šypsotis Iki  ir Akropolyje, stotyje ir parke, teatre ir paplūdimyje.
Gal ir tavęs kas nors, pavyzdžiui žmona, paklaus, - klausyk, ko tu taip kvailai šypsaisi, ar tik neapsimeti laimingu?
O juk kartais būna sunku atsakyti. Lyg ir neapsimeti, bet laimingas.