Mokyklinio gyvenimo sunkumai.

Septinta ryto už lango jau beldžias,
O juodos durys koridoriaus gale,
Tačiau, mano akys jų nenori praverti,
Nes jos juk žino, kad realybė tai kančia.


Karšta kava garuoja ant stalelio,
Telefonas suskamba nelaiku,
O autobusas saikingai neužtrukęs nuvažiuoja,
Žinau, kad lieku nuo mokyklos ir draugų.

Esi viena, namie kaip mažas pirštas,
Ir nežinai ar džiaugtis, ar liūdėt,
Nes eidamas per šaltą orą, tu sakai:
Norėčiau būti aš nors porą valandų namie.