Kova tarp gyvybės ir mirties

Tai buvo nuožmi, labai nuožmi kova. Kova be kompromisų, žiauri kova iki galo. Tai buvo kova tarp gyvybės ir mirties. Tarp gėrio ir blogio. Kova tarp pagoniškų dievų ir vieno Dievo, tarp Dzeuso ir titanų, tarp Nyčės ir teologų. Kova, kuri turėjo nuspręsti amžinybę.
Naktis senamiestyje buvo gūdi, net ir vėjas, skardendamas stogų viršūnėmis pranašavo neišvengiamą būtį. Gėrio arba blogio būtį, kuri turėjo apsispręsti šiąnakt. Įsimylėjėliai nejaukiai girgždėjo savo meilės lizduose, o gatvių šlavėjai tingiai žaidė kortomis. Laikas bėgo ir kova užsitęsė. Kraujo klanai ėmė tekėti senamiesčio latakais, tuo tarpu kovojančių raudonos akys rodė ne tik įsiūčio, įtampos ženklus, bet ir nuovargį. Kur pasidėti nuodėmingam šios žemės klajokliui – tarnauti šėtonui ar Viešpačiui? Ar jau atėjo laikas giedoti pergalės psalmes ar pakasynų giesmes? Tik katės senamiestyje gūžėsi tamsiuose gatvių pakraščiuose, nežinodamos pačios, ko jos labiau bijo – bėgiojančio stogais vėjo ar artėjančio išbaigtumo. Aš stovėjau prie bažnyčios šventoriaus, nedrįsdamas nei įžengti, nei spjauti ir nusisukti. Kova buvo itin lygi. Kas, ar ne žmonės išlygino šį jėgų santykį? Gal ir ne jie. Gal ir slampinėjančios senamiesčio katės ar sąvartynų benamiai šunys.
Brėško, artėjo dar viena diena. Šįkart – paskutinė. Kova užsitęsė, bet vis tiek kažkada turėjo baigtis. Saulė pažvelgė į senamiesčio bažnyčių kryžius, po to ir į gėlynus. Nieko nenujausdami žmonės kėlėsi ir ėjo į darbą. Apsimiegoję užkandinėse užsisakinėjo bandeles su kopūstais ir stebėjosi patvinusiu kruvinu vandeniu senamiestyje. Tingiai papusryčiavę, kaip visada, ėmė galvoti apie pietus. O pietums buvo blynai su varške arba dešrelėmis tomatų padaže. Galima buvo pasirinkti. Tomatų padažas buvo tikras, be jokių kraujo krešulių. Pasirinkti nebuvo galima tik kovoje. Žmonės čia nieko nelėmė.
Abi kovojančios pusės laikėsi didvyriškai. Krešančio kraujo upeliai kimšosi kanalizacijos vamzdžiuose, o jie vis dar kovojo stačiomis. Iš kai kurių tamsių rūsių pasigirdo keistos giesmės. Tai satanistai garbino ir skatino savo valdovą! Jie meldėsi ir pergyveno taip, kaip sesuo pergyvena dėl brolio nelaimingos meilės. O pergyventi buvo dėl ko! Giltinės it grifai suko ratus aplink kovos vietą. Galando dalgius ir mankštino savo kaulus. Būtent jos turėjo surinkti likučius ir paskelbti nugalėtoją. Tuo tarpu žmonės vakarieniavo. Jie smalsiai žvalgėsi į gatves, stebėdamiesi keistu reginiu – kruvinas vanduo jau siekė brendančių kelius. Atrodė, jog senamiestis grimzta į pražūtį, jos laukia Atlantidos likimas. Retas kuris pagalvojo, kad galbūt paprasčiausiai užsikimšo kanalizacijos vamzdynas. Jie sau kimšo bandeles, užgerdami jas šiltu pienu. Katės, kadangi nemokėjo plaukti, sulipo į palėpes, bet ir čia nebuvo jauku dėl ūbaujančio vėjo. Saulei leidžiantis senamiestis buvo žavus kaip niekad – juk paskutinįkart jį migdė besileidžiančios saulės raudonis. Tik vaikščiot kiek trukdė vis kylantis kruvinas vanduo. Viename skersgatvyje man kelią pastojo grakšti gondola. Pasirodo, vienas žydelis, prisiklausęs pasakojimų apie Veneciją, nutarė paskutinėmis akimirkomis atidaryti naują biznį. Duok, Dieve, jam sveikatos ir ištvermės! Jau pagalvojau, kad kova niekad nebesibaigs ir nusirengiau miegoti. Tik truputį nerimavau, kad užsitęsus kovai vanduo dar labiau pakils ir pasieks mano lovos čiužinį. Nenorėjau miegoti baloj. Ir staiga kova baigėsi!
Šėtonas staigiu uodegos judesiu numušė Dievui šalmą ir sugriebė jo galvą. Žilą, tačiau didingą, išdidžią ir indėnišku papročiu plunksnomis išpuoštą galvą. Krimst ir galvos neliko. Baigta! Baigėsi kova ir nežinomybė. Blogis nusipelnė amžinybę. Išvargintas nežinios griuvau į lovą ir palaimingai nusišypsojau. Kovos įkarštis man jau buvo spėjęs įgrįsti ir nuoširdžiai džiaugiausi atliūliuojančia ramybe. Sapnas vijo sapną, o vaikiška šypsena nedingo iš mano veido visą naktį.
Kaip visada, rytas atėjo šiek tiek per anksti. Tik saulės spinduliai tampė blakstienas ir neleido ilgiau drybsoti. Dabar galėjau ramiai apmąstyti, kaip čia man toliau elgtis. Pramerkiau akis ir ... prieš save pamačiau Dievą. Tokį pat kaip vakar, tik, atrodo, su nauja ir dar gražesnėmis plunksnomis puošta galva. Aš nusikvatojau. Tikrai, kaip galėjau vakar pamiršti – juk Dievas nemirtingas!
Giltinės paslaugiai statė šėtonui klizmą, o man prasidėjo dar viena eilinė, džiugi diena.
-10