Ramiai sau stovėjo kėdė. O taip stovėti gali tik verslininkas, akropolio, panoramos, ar šiaip kokio hiperbolizuoto prekybos cecho atidarymo išvakarėse. Bet keturkojė neturėjo jokio supratimo apie biznį, net nežinojo, kad įsigali ekonominė krizė, jai buvo „nusišikt“ ant to. Ech, per silpnai pasakyta, nes nedaili buvo kėdė, papuošalus pridavusi į artimiausią nebūtų daiktų saugyklą. O nebūtų daiktų niekas negrąžina, tik saugo. Kiek jų saugai tu? Nebijok, neatimsiu.
The chair – vienas genialiausių žmonijos atradimų. Juk visai paprastai išsiverstume ir be Amerikos (sutaupytume laiko vakarais, nežiūrėdami kamuolio sporto), o be kėdės – niekaip. Estetiškiausias veiksmažodis – sėdėti. Tam prireiks fotelio, krėslo, supynių, ar tiesiog sofos, ant kurios vakar užtikai savo meilužę, besimokančią Prancūziškų gulėjimo ypatybių su žmonos meilužiu. Bet vis dėlto, sugrįžk ir bent trumpam prisėsk prie realybės. Čia stūkso retrospektyvinė kėdė, kurioje slypi per ilgus metus dulkėmis užkloti garsiausių sėdėtųjų užpakaliai. Galbūt net tokių žymių, kaip Kalėdų senis (Kolumbą su Magelanu palikim ant skraidančio atlaso). O dabar ir tavo.
Kad nesėdėti veltui – kažkas išrado kėdę–tuštinimo angą, dabar vadinama tualetu. Sėdėti ir tuštintis – filosofijos magistranto diplomo verti pamąstymai. Žinoma, tuo atveju, jeigu jį turi. O jei ne, tai blogai sėdi. Tai darydamas protingai, suprasi, kad geriau atsistoti ir pabaigti tą filosofijos kursą, kurį pradėjai po cezario pjūvio. Ne to, kur iš senovės Romos, bet to, kur iš mamos pilvo, antros proceso dalies, retoriniu pavadinimu: ar tai, ką matau, šviesa? Ne veltui, gimęs stovėti nemoki. Kūrėjas suprato, kad pirmą turi išmokti taisyklingai sėdėt.
Pirmoji kėdė buvo išrasta dar Antikoje. Žinoma, būtent tada atsirado ir pirmieji rimti filosofai. Pitagoras ir dabar tebemoko, kaip rimtai reikia sėdėti matematikos pamokoje.
O pabaigai, kad nebūtų liūdna, atsisėskime abu. Ateis laikais, kai mūsų minkštosios kūno dalies antspaudus tirs įvairaus rango specialistai, ir supras, kad kažkas ankščiau sėdėjo ant kėdės. Kadangi šiuos Antikos išradimus pakeis skraidantys kiniški čiužiniai, mus įrašys į įžymiausių žmonių sąrašus. Ant kosminių lėkščių ir puodų spindės tuometiniai mūsų veidai, su lengva ironija išraiškoje, rikte rėkiančia: kaip linksma ir ramu buvo sėdėti.
O gal geriau nereikia šių patyčių. Užteks tai kėdei maivytis ir pasikartoti bene aštuntąjį kartą. Nebūsim mes įžymūs. Verčiau sulaužysiu šį keistą žmonijos išradimą ir galiausiai atsistosiu. Tuomet pabaigsiu filosofijos magistrą. Nebuvau Senovės Romoje, nepamenu, kad būčiau kažkur pilve. O reiktų pabūt, mums visiems. Ir gaut tą diplomą.
Baik sėdėti, beskaitydamas kėdes. Sėdėdamas pRAŠAU.