per purviną doką į kviečiantį uostą
nutrintas asfaltas link viengulio sosto
beveik kaip namai - tik čia niekas neglosto
neuodęs glamonės nesudedu bluosto
mano uostas vis šaukia ir pamažu juosta
kvieti tu į savo nors krūtys dar noksta
bandyčiau aš neiti bet kūnas jau trokšta
išvyst vėl tą vaizdą - tave be prijuostės
kai uostas nušvinta saldžiom baltom juostom
netrūksta tavęs nes tu vėl jas išuostai
pajuosta vėl takas ir išplaukia luotas
ir vėl be tavęs aš ir vėl aš į uostą