Merė ir aš. Paskutinis pav.

Stovėjo lauke, jau antrą kartą šį vakarą. Panašu, kad čia jaukiau. Tenais sugrįžtų, galvojo, jei neturėtų iš ko rinktis. Jai visada atrodė, kad prisiderina prie aplinkos, tačiau dabar atrodė visiškai kitaip – viską gadino iš kažkur atsiradęs kuklumas. Nebeturėjo daugiau drąsos, Džulijenas atrodė per daug uždaras, pilnas paslapčių, kurių ji negalėjo daugiau įveikti giliai pasąmonėje. Ne kartą norėjosi iš ten pabėgti, bet jis sulaikydavo, niekados nepaleisdavo - tas užsimęzgęs ryšys, kurio ji tarsi vengė, bet negalėjo ir ignoruoti, buvo sukurtas Džulijeno.
- Reine, - pašaukė Styvas.
- Atstok, - pyktelėjo.
- Kas tau nutiko?
- Kas nutiko?
- Pyksti? - Styvas minutėlei išvydi įsitempusį jos kaklą. - Pyksti? –  atsuko į save.
Reinė nesijautė esanti kvailė, skirtingai nei su Marku. Žmogus vertas meilės, meilė verta žmogaus. Bet tai ne protinga.
Jos veidas neatspindėjo jokio tikroviškumo, buvo nenuspėjamas, nepratarė nė žodžio, tarsi visai nepasikeitė, keistas jausmas gyveno jame.
- Tu labai mielas, - tarė jam.
Styvas nusijuokė, tai buvo keista, jam Reinės atvirumas nuskambėjo kaip atsakymas, atvirumas buvo atsakymas, labai sunkiai paaiškinamas. Reinė užsimerkė, pasislėpė savo viduje, jai jausmai atrodė daugiau klaidinantys, nei Styvo akys, kurios nusisuko.
- Atleisk.
- Tik tiek?.. – atrodė pilnos atvirumo. Bet Reinė jas užmerkė savo lūpomis. Iš vidaus namo sklido muzika, tamsiojoje langų pusėje niekas nerūpėjo, kas vyksta išorėje, lauke. - Nori tave pavogsiu? – tarė jai.
- O kaip Ana?
- Ana nėra mano žmona. Džulijenas nėra tavo vyras. Teisingai?
Styvo mintys nekėlė jokių abejonių, jis žinojo, kad ankščiau ar vėliau, tai turėjo įvykti, ji turi priklausyti jam.
Anos jis nemyli. Tik Reinė įkvėpia jo mintis, tik ji nervingai gniaužia jo pirštų galiukus, atrodo neapsakomai artima, prisiurbusi nakties kvapo plaukuose ant garbanų, kur matė savo atspindį. -  Tu palauk čia. - Pasakė jai.
-  Taip ir padarysiu.
Gilus gurkšnis nakties netikėtai pakeitė rytojų, ji žengė žingsnį į tamsą, staiga tarpduryje pasirodė aukštas siluetas.
- Jūs išvažiuojate, - tarė pažįstamas balsas, - tiesa? Kėtinate mane palikti?
Ji pažvelgė į Džulijeną labai kaltai, lyg nuo gėdos stulpo, kur turėtų jaustis blogai, bet kas dabar jos kailyje, pagalvojo.
-  Esate protingas, - susitvardė, - sakyčiau tai jūsų privalumas. Teisingai, aš išvažiuoju.
Džulijenas nusijuokė.
-    Negaliu jūsų kaltinti: prieštarautų mano darbo principams.
Reinė jam šyptelėjus tarė:
- Nejuokinkite.
-  Reine, neįtikėtina - kokia jūs panaši į... - Pirštais perbraukė savo nematoma barzda, vėliau rankas paslėpė plačiose kelnių kišenėse, dirstelėjo durų link ir, Reinei pasirodė, į ją nenoriai atsisuko.
- Kalbėkite, - ji paragino Džulijaną. – Sakykite.
- Nesuprasite...
- Aš pasistengsiu.
- Jos nebėra, -  rinko žodžius ir tuo pačiu abejojo, - jos nebėra, - pakartojo. – Nebebus.
- Apie ką jūs?
- Negaiškime laiko, Reine.
- Kas jūs? – sušuko jam.
- Aš esu sielos sergėtojas. Mieloji Reine, nejaugi, lig šiolei jūs to nesupratote? Merė buvo jūsų likimas. Jūsų baisi tikimybė – negailestingas pasąmonės nuopuolis. Merė – tai jūs pati, mano brangioji. Kita jūsų pusė, tamsioji. Juk kai nerandame atsakymo, mes elgiamės pateisindami save vienokiu ar kitokiu poelgiu, tikėdamiesi, kad blogiausia niekados mums nenutiks. Paskutinis jūsų veiksmas būtų buvęs viešbutyje, kur dabar gyvųjų tarpe jūsų jau nebūtų. Tai turėjo nutikti pradėjus pavojingus žaidimus. Jūs gerai pasirinkote, - jis nebenorėjo daugiau kalbėti, - tikiuosi savo darbą atlikau, - nusišypsojo jai.
Reinė liko visiškai apstulbusi, jos kojos linko prie žemės, kitas vaizdas iškilo prieš akis lyg greitas lėktuvas, kurio negalėjo nusakyti, nei apibudinti. Kodėl nesuprasdama tikrųjų savo norų, ji tarnavo jiems nesusimąstydama? Liko visiškai apstulbusi, ir vėl viskas šlykštu. Net labai. Ji susirado akmenį, ant jo atsisėdo baškoma švelnaus pietinio vėjo, ta gaiva ramino, buvo tarsi baltas ateities lapas, galimas sapnas, reikšmingas. Visko ko dabar ji norėjo, buvo išsigelbėjimas. Ir jis įvyko jai tą naktį.