Visuomenės veidrodis. Savižudis.

„Tiems, kuriuos priglaus angelai, tiems, nuskriaudusiems save pačius, jie pasakys: „Kokioje padėtyje buvote? „ Ir tars jie: „Mes buvom silpni žemėje. „ Jie pasakys: „Nejaugi žemė nebuvo erdvi, kad galėtumėte persikelti kitur? „ Šitiems priebėga - pragaras, ir šlykšti šita stovykla! -“
(Iš Korano)


Tie žmonės lipo iš automobilių ir sparčiu žingsniu judėjo tilto link. Raudona. Geltona, žalia – mainėsi šviesoforo spalvos, tačiau žmonių akys jau žiūrėjo kiton pusėn, kur žybsintys mėlyni švyturėliai ir isteriškai klykiančios sirenos pranašavo nelaimę. Praradę identitetą, pamiršę tautybę ir lytį, apimti bandos jausmo žmonės veržėsi pirmyn, grūdosi ir stumdėsi idant užimtų pirmas eiles tame tragiškai juokingame spektaklyje. Dešimtys stiklinių akių spoksojo į baltą figūrą, lengvai siūbuojančią ant metalinės tilto atbrailos. Tai buvo jis, šio vakaro herojus – savižudis. Nuvilnijo nepasitenkinimo ir nusivylimo banga. Kilo triukšmas,  minia muistėsi, grūmojo pirštais ir visa gerkle vienas per kitą rėkė:
- Ko ten užsilipai, idiote?
- Greičiau šok, ar nematai, kad visą gatvę užkimšai?
- Lažinuosi, kad jis nenušoks!
- Matai, dėmesio jam maža. Ar negalėjai geresnės savireklamos susigalvoti, kvaily!
- Šok, beproti, mes norim važiuoti namo!
- Kas nori lažintis?
- Sugalvojo žudytis penktadienį ir dar piko metu!
- Geriau jau šok, vienu durniu pasaulyje mažiau bus.
- Ar kas lažinasi ar ne?
Skausmo ir nuovargio surakintas pavidalas vis taip pat siūbavo, tarsi vėjo linguojama palaužta medžio šaka. Staiga šaka lūžo ir balta žmogysta krito žemyn. Ant pilko asfalto tiško dideli lietaus lašai. Minia tilo, skirstėsi, skubėjo prie savo automobilių.

„Tai jūs savižudžiai, jūs, kurie seniai sunaikinę savo žmogiškumą, slepiatės bedvasiuose kūnuose. Tai jūs esate pūvančias sielas maskuojatys lavonai. “