Rašyk
Eilės (76996)
Fantastika (2252)
Esė (1533)
Proza (10756)
Vaikams (2619)
Slam (65)
English (1186)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 191 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Žalia šviesa plieskė tiesiai į veidą. Prisidengiau akis rankomis ir neskubėdamas atsimerkiau. Šviesa nebuvo žalia, kaip man pasirodė per užmerktas akis. Tai buvo paprasčiausia dienos šviesa, besiskverbianti pro medžių lapiją. Tik dabar prisiminiau viską: skrydį, nepavykusį nusileidimą, smūgį galva į medį, antigravo liekanas…Po velnių, juk vakar lijo kaip iš kibiro, o aš guliu sausut sausutėlis!
Apsidairiau aplink ir išvydau savo armoniką, besivoliojančią šalia mano kojų. Instrumentas ne šiaip sau voliojosi, bet ir tyliai dūzgė, generuodamas sutankinto oro skėtį virš manęs bei aplink mane. Neišlaikiau ir nusiprunkščiau į saują. Istorinis įvykis, beprotiškai svarbi neeilinio slaptumo operacija, o kvalifikuočiausias agentas guli sutrenkta smegenine, aplink savaime besidemonstruojant naujausiems urbanistinio mokslo laimėjimams...
– Nesirūpink dėl to. Aplink nė gyvos dvasios per du kilometrus, – pasigirdo Martyno balsas vidinės ausies garsiakalbyje. Labai jau jautrus tas komunikatorius – kiekvieną stipriau išreikštą mintį palaiko pranešimu ir siunčia į centrą. Matyt, reikės atsargiau galvoti, kol deramai nesusireguliuosiu aparatūros.
– Ačiū, Martynai, – atsakiau mintyse. – Tai ką man dabar daryti?
– Visų pirma ištempk savo ausis ir klausyk! – šefas atrodo pasijuto, kaip kontoroje. – Daugiau jokių akrobatinių triukų, rizikuojant sugadinti jautrią techniką ir savo menkai kvalifikuotą galvą. Ar žinai, kad kol čia drunijai, mes tau gydėm smegenų sukrėtimą?
– Nežinau...
– Dabar žinai. Tavo organizme vis dar yra medikamentų, todėl gali jaustis šiek tiek apsvaigęs, bet po valandos kitos tai praeis.
– Gerai. Kur man keliauti?
– O čia jau tavo asmeninis reikalas, – nusijuokė Martynas, priversdamas mane didžiai nustebti. – Mes nusprendėme, jog tiek šnipas, tiek sociologas geriausiai dirba, kai maršrutą gali pasirinkti pats. O aš einu numigti ir suvalgyti poros bandelių...
Trumpas pyptelėjimas ausyje paliudijo, jog komunikatorius kitoje pusėje išjungtas. Nieko sau, aš čia kuriu istoriją, o jie parpia ir bandeles kemša. Kita vertus, mano šios nakties darbas irgi nebuvo pats produktyviausias. Na ką gi... Labanoras už keturių kilometrų į rytus. Stambus agrarinės kultūros centras, matomas net iš kosmoso. Tačiau kaip tik toje pusėje augo neįžengiami šabakštynai, pro kuriuos brautis nebuvau specialiai apmokytas. Nusprendęs, jog Labanoras niekur nedings, užsimečiau ant peties savo armoniką, ir nužingsniavau į vakarus.
Saulė pakilo virš medžių viršūnių ir nudažė mišką šiltais geltonais šviesos dryžiais. Medžiai, kuriuos iki šiol buvau matęs tik siaubo filmuose – beržai, eglės, pušys – raminamai ošė ir tikrai neatrodė galintys šakomis pagriebti ar persmeigti užsižiopsojusį miesto keliautoją. Galva svaigo, tačiau nesupratau nuo ko – ar nuo galvoje užsilikusių medikamentų, ar nuo deguonimi prisotinto oro, o gal nuo neįsivaizduojamo žalumos kiekio akyse. „Ne taip jau ir blogai tame miške“ – pagalvojau, – „nesimato nei piktų gyvūnų, nei žudikų augalų. Tik įvairiaspalviai grybai kyšo iš po samanų. Kai kuriuos iš jų, girdėjau, net valgyti galima. Tačiau, aš, žinoma, nesiimsiu to savo kailiu bandyti... “
Linksmai švilpaudamas žingsniavau pušynėliais ir beržynėliais tol, kol vėl priėjau šabakštyną. Šis buvo kiek kitoks, nei mano prieš tai matytasis. Aname žėlė visokie krūmai, o šitas gi buvo sudarytas iš žemų, tankiai viena šalia kitos augančių eglučių. Akimirką galvojau, ar tik nevertėtų grįžti, tačiau galiausiai tvirčiau susisupau į savo kaimiškus rūbus, ir žengiau į tankmę.
Negaliu to pavadinti siaubu ar isterija, bet tokio pojūčio gyvenime dar nebuvau patyręs. Šiurkščios eglių šakos plakė veidą, voratinkliai beveik aklinai užklijavo akis. Broviausi tarp medžių iš visų jėgų, ir atrodė, jog šita kelionė niekada nepasibaigs. Galėjau, aišku, sustoti, nusivalyti voratinklius nuo veido, tačiau kažkokia nepaaiškinama motyvacija vertė eiti pirmyn. Jau ėmiau manyti, kad pakliuvau į kaimiečių man gudriai paspęstas žabangas, bet staiga pajutau, jog aplink mane atsirado daugiau erdvės. Ne, eglynas nesibaigė taip staigiai, kaip prasidėjęs – tiesiog čia eglės augo rečiau, ir didesnės. Nusibraukęs voratinklius nuo veido, pastebėjau dar kai ką – nedidukėje laukymėje stovėjo keistas dirbinys – galbūt koks nors paminklas. Metalinė konstrukcija buvo sumontuota iš dviejų statinių, tarpusavyje sujungtų įvairiausiais vamzdeliais, o šalia vienos iš statinių kūrenosi ugnis. Kam gi galėjo šauti į galvą čia statyti tokius alternatyvaus meno dirbinius?
Neskubėdamas apėjau objektą, kelissyk jį nufotografavau linzėmis, ir komunikatoriumi nusiunčiau nuotraukas Martynui – lai krušasi dabar ir bando išsiaiškinti, kas čia per šedevras.
Už nugaros trakštelėjo užminta šakelė, ir aš perbalęs atsisukau. Priešais mane stovėjo žmogus, laikantis sausų šakų glėbelį. Žmogus dėvėjo drobinius, į mano panašius rūbus, kojas buvo apsivyniojęs kažkokiu skarmalu, ir apsiavęs sandalus, ar kažką panašaus. Neišsigandau jo – juk kontaktams su žmonėmis ir buvau ruošiamas. Tačiau mane labai nustebino balta žmogaus barzda, kuri, ko gero, siekė jam ligi bambos. Staiga prisiminiau, ką skaičiau archyvuose, ruošdamasis operacijai. Štai ji – baltų amžinosios ugnies šventovė! Esu pirmas miestietis, gyvai pamatęs amžinosios ugnies sergėtoją krivių krivaitį!
– Sveiki, – pratariau, bandydamas tarti žodžius kuo pagarbiau. – Atsiprašau, jei sutrukdžiau amžinosios ugnies kūrenimui.
– Kū sakai? – sududeno senolis, ir mostelėjo ranka sau palei ausį, tarsi muses vaikydamas. – kiba makyklų būsi lunkys, bu naujabiškai kaip tai šnaki?
Nesupratau nei vieno žodžio, tačiau seniui tai, matyt, nelabai rūpėjo. Numetęs atsineštas malkas ant žemės, jis ramiai išardė laužą ir užgesino ugnį. Tuomet kilstelėjo vieną statinę, parėmė ją metaliniais virbais, prikrovė po statine malkų, ir vėl uždegė ugnį. Stovėjau akis išvertęs ir nežinojau, ką pasakyti. Matyt, būsiu gražiai apsikvailinęs. Na, nebent dar egzistuoja koks nors amžinosios ugnies su pertraukomis kultas. Be to, archyvas dar minėjo kažkokias vaidilutes, kurių čia nė kvapo nesimatė.
– Kvailys tas Rapalas! – burbėjo barzdotasis senukas. – atėja nusitašys, laužų šalia bačkąs pakūri, ir malkas pušinis sukrovi, nars sakiau beržiniu raikia! Duonas nari?
Paskutinė frazė buvo skirta man. Įtempęs smegeninę vis dėlto sugebėjau suprasti, ką senukas kalba. Nusprendęs neišsiduoti, atsisėdau šalia jo ant rąsto, ir paėmiau jo ištiestą duonos riekę. Duona buvo skani – ne tokia, kaip priplėkę konservai, prie kurių visas miestas taip buvo pripratęs. Ką gi, pliusas miško naudai.
Seniokas buvo šnekus, ir be perstojo dudeno savo keistu žargonu. Jo visai nedomino, iš kur aš atsiradau, ir ką aš čia veikiu, tarsi armoniką velkantis praeivis miške būtų savaime suprantamas dalykas – o gal taip iš tiesų buvo. Sužinojau, jog senioko vardas – Zenius. Kadaise studijavau vardų istoriją, ir žinojau, jog šis vardas kilęs iš senovės Graikijos, ir anuomet skambėjo kaip „Zenonas“. Vėliau šis vardas išpopuliarėjo miestuose, ypač tarp BMW vairuotojų, kurie kažkodėl manė, kad tas žodis kažkuo siejasi su cheminiu elementu ksenonu. Kitur, užmiestyje, „Zenonas“ imtas trumpinti, ir galiausiai liko vien „Zenius“. Šalia manęs sėdintis Zenius, berods, tokiais apmąstymais sau galvos nekvaršino – graužė kapliais juodą duoną, kad net ausys linko.
– O, Zeniau, tu jau čia? – pasigirdo balsas iš eglių tankmės, o neilgai trukus iš ten išsvirduliavo besišypsantis raudonskruostis vyriokas. Šis buvo kur kas jaunesnis, o ir žodžiai jo skambėjo kur kas suprantamiau. Avėjo vyrukas juodais auliniais batais, užsitempęs juos ant senoviškų kelnių, kokias muziejininkai „galife“ vadina. Dėvėjo drobinius marškinius, kurie buvo be sagų, tačiau per juosmenį suveržti purvina virve. Vyrukas sunkiai laikėsi ant kojų, ir eidamas link mūsų tris kartus vos nepargriuvo, tačiau geranoriška šypsena nuo jo veido nedingo.
– Rapalai, girtuoklia išpera tu, ar bent nuvoki, ku buvai pridirbys? – užriko Zenius, tačiau tuoj pat nusiramino.
– Nu padauginau mažumėlę, nu ir ką. – Vis dar besišypsodamas teisinosi raudonskruostis. Tada atsisuko į mane, – ėėėė, o čia kas gi toks?
– Kiba nematai? Muzikontas per miškų keliava, prisėda su mumis pasišildyt prie ugnies, – paaiškino Zenius.
Šyptelėjau – berods, mano maskuotė puikiai veikia.
– Nu jei muzikontas, tai gal ir gerai. Aš jau buvau išsigandęs, kad nuo viršaičio pasiųstas koks piktžmogis čia po miškus vaikšto, bravorus surašinėja. Nugi, gurkštelkim, – griebėsi samtelio, tabaluojančio už jo marškinius laikančios virvės.
– Bene nuprotėjai, gi da neišvirė! – subliuvo Zenius. Tada išsitraukė iš užančio buteliuką permatomo skysčio, ir pamojavo draugui prieš nosį. Tas patenkintas vėl išsišiepė.
Sėdėjau ir stebėjau juos, akis išpūtęs. Ne iš didelio nustebimo – tam, kad geresnė linzių įrašinėjamo vaizdo kokybė būtų. Nors tai ne amžinoji ugnis, bet vis dėlto – ne kasdien pamatysi kaip miške gaminamas ir vartojamas etanolis.
– Tik pa nedaug, bu vėl kubilų išversi! – ištarė senukas, ir vienu mauku nugėrė kokį trečdalį butelio. Tai taręs, padavė butelį kolegai. Šis prisidėjo butelį prie plačių šnervių ir demonstratyviai truktelėjo.
– Tai aromatas – tikra ruginė duonelė! Už pažintį – aš Rapolas!
Tikėjausi, jog Rapolas išgers viską, tačiau griežtas Zeniaus žvilgsnis jį sustabdė, ir geras ketvirtadalis butelio liko man. Buvau išstudijavęs galybes etanolio vartojimo progomis sakomų frazių, archyve vadinamų tostais, tačiau nė viena šiuo atveju nepasirodė tinkama. Be to, čia turėjo pasirodyti, ar veikia mano iš alkoholiko senelio paveldėtas imunitetas. Susikaupiau, greitai permečiau atmintyje įdomiausias gyvenimo akimirkas, ir užsiverčiau butelį. Gėrimas iš tiesų kvepėjo duona, tačiau ypatingai degino gerklę. Kita vertus, be gerklės deginimo, daugiau nemalonių pojūčių gėrimas nesukėlė, o gurkšniui nutekėjus į stemplę, pasirodė, jog ir mano skonio receptoriai pernelyg nesiskundžia.
– Skaniai nuėjo, ar ne? – džiugiai sukrizeno Rapolas, – kaip gerai, kad tu ne nuo viršaičio! Blogas jis žmogus žinok. Saugokis jo. Jis neduoda žmonėms ramiai gyventi. Naminės varyt neleidžia, jaunimui liepia mokyklose mokytis, medžiotojams mėsos prasimanyti trukdo. Sklinda gandai, kad jį bus miesčionio dvasia apsėdusi. Negerai visa tai…Kita vertus, kokie tik gandai nesklinda…
– Nu nustak nustak, – prakalbo Zenius, ilgai laukęs progos įsiterpti, – apie gandus tik šnakėt neraikia. Paskum ir bija visi praeiviai mūsų kaima, kai tu sava gandus par apylinkį išnašioji.
Sėdėjau ir filmavau juos toliau, o kūne tuo tarpu jutau keistą šilumą. Spėliodamas, ar čia taip turi būti, ar čia man etanolio alergija, nė nepajutau, kaip svyruoju į šonus. Stengdamasis neišsiduoti esąs nepatyręs šioje srityje, iš paskutiniųjų susivaldžiau, ir paklausiau:
– O kokie gandai apylinkėse sklinda?
– Šįryt kaime kalbėjo, kad aitvarą virš miško matė. Skrido didžiulis toks juodas link Labanoro, tyliai tyliai virš medžių, nežinia ar laimę, ar nelaimę kam nešė, – porino Rapolas, o aš ėmiau galvoti – gal iš tiesų tas miškas pavojingas. O gal kažkas užmatė mane atvežusią skraidyklę. Tai štai iš kur tie visi gandai!
Rapolas dar pasigyrė kažkada pats antgamtiškų būtybių sutikęs. Sykį miške ant miegančio vilkato užlipęs, dar kažkada su kaukais alų gėręs, o praeitą savaitę laumes paežery matęs. Galiausiai Zenius vėl neiškentė:
– Kvailas tu, Rapalai, ir dar kitų kvailini. Varei naminuky, pirmų lašų užragavai, ir papelijusiu kumpiu užkandinėjai. Vat ir užlipai ant vilka dvėsenas mišky, paskum tavy bandė žmonys gaivyt alum, ale nepadėja, a galiausiai palei bobų pirtį nugriuvai ir užkriakei kaip paršas, kad bobas visas eme žviegt, ir visku per vienų dienų pridirbai.
Rapolas šypsodamasis linksėjo galva, tarsi jam būtų priminę įsimintiniausią jo gyvenimo vakarą. O gal taip ir buvo. Galiausiai išsitraukė iš kišenės pypkutę ir užsirūkė. Senukas irgi pasekė jo pavyzdžiu. Man beliko tik smalsiai stebėti dūmus, virstančius jiems iš burnų.
– Žinai ką? – tarė man Rapolas, – šįvakar Šnieriškėse gegužinė. Aš, tiesa, nuo Žičkų, todėl ten kartais rankomis pasidarbuoti tenka, kol kokią Urtę ar Mortę pašokdint ar ant šieno apnakvindint pavyksta. Bet jei kartu eisim, niekas tikrai prieš nebus. Tu gi muzikontas ir instrumentas neblogas atrodo. Kaip užgrosi skambės ant viso miško!
Rapolo idėja buvo genialiai paprasta, ir aš jau įsivaizdavau save įrašinėjant dar vieną socialinę interakciją – kaimo gegužinę. Tačiau staiga man į galvą atėjo siaubinga mintis, nuo kurios man pakirto kojas. Akyse iškilo egzotiškų egzekucijų vaizdai – persmeigimas šakėmis, suspaudimas girnomis, užkapojimas kirviais. Ir kaip aš galėjau būti toks neapdairus! Ir kaip galėjo toks neapdairus būti Martynas ir visa Saugumo Kontrolė?!

Aš juk nemoku groti...
2008-12-06 23:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-03 23:53
sesė mėta
Che, medžiai, matyti tik siaubo filmuose, ir amžinoji ugnis su pertraukomis :)
Labai smagiai skaitosi
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-08 16:25
klimbingupthewalls
kelias klaidas pataisiau, o šiaip man patinka. nieko itin fantastiško, bet kalbėjimas gyvas, įtraukiantis. įdomi senioko tarmė. lengva skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-07 23:56
Sportbatis
Aha pastebejau kad spellcheckerio buvau neijunges :) Gal galetu koks adminas pataisyt? Aciu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-07 20:40
Jugo_Džiova
Nice :D

kikio - kiekio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą