Absoliutizmas praktikoje

Gūdžią naktį Džefris Rodžersas važiavo greitkeliu apie šimto trisdešimt kilometrų per valandą greičiu. Jis, perspektyvus fizikas, dirbantis Prancūzijos fizikos ir elementariųjų dalelių tyrimų institute pagaliau pasiekė šlovę. Na, dar nepasiekė, bet šlovė jau ranka pasiekiama ir greičiausiai neišvengiama.

Pradėjęs prieš dvyliką metų paprastu pagalbiniu darbuotoju – konsultantu savo guviu protu ir energija jis gavo finansavimą savo asmeniniams tyrinėjimamas. Ir dabar, galų gale jis padarė fenomenalų atradimą. Taip, reikia dar viską suklasifikuoti ir išanalizuoti visus faktorius, bet esmė aiški ir nekelianti abejonių, nors ja ir sunku patikėti. Džefris jau regėjo Nobelio premiją. Ką ten kažkokia premija – jis sugriaus visą šiuolaikinę mokslo sampratą. Viskas apvirs aukštyn kojom. Taps įmanoma viskas, ką įmanoma sugalvoti protu. Smegenis ir savimeilę šildė ateities vizija. Aišku truputį prisidėjo ir alkoholis kartu su krauju patenkantis į smegenis ir sukeliantis malonų snaudulio ir pasitenkinimo jausmą. Šiaip Džefris negėrė, na nebent alaus butelį per gimtadienį ar kokią kitą labai įsimintiną šventę, bet šiuo atveju jis padarė išimtį ir leido sau atsipalaiduoti ir atleisti vadžias. Visgi ne kiekvieną dieną padarai atradimą, kuris apvers aukštyn kojom visą mokslo pasaulį, ką ten apvers – apvers, gerai papurtys paskui sutryps ir sumaišys su purvais. Žinoma, atsiras kritikų, aplink bus vieni kritikai, bet jie bus priversti patikėti, kai pamatys tai savo akimis. Negalės nepatikėti.

Džefris įsivaizdavo riebią savo tiesioginio viršininko profesoriaus Džeromėjaus Klampo marmūzę, kai jis kiekvieną mėnesį turėdavo vos ne ant kelių klauptis, kad gautų finansavimą. Tas riebus mulkis niurnėdavo ir grasindavo greitu laiku išmesti Džefrį į gatvę. Bus labai malonu stebėti, kaip jis maldaus jo pasilikti žadėdamas kalnus pinigų ir geriausias sąlygas laboratorijai. Džefris patenkintas mąstė, kaip jam pasielgti toje situacijoje. Jos realumu jis neabejojo. Gal reikės sutikti su jo pasiūlymu, žinoma truputi patampius jo nervus. Bet ne, bus labai malonu tėkšti Klampui į akis, ką jis  galvojo apie jį visus tuos metus. Šiaip ar taip jį išskėstomis rankomis sutiks visos mokslo įstaigos visame pasaulyje. Turbūt reikės patraukti į Jungtines Valstijas. Džefris senai apie tai svajojo. Netrukus jo svajonės ims pildytis ir pasaulis bus po jo kojomis. 

Automobilis lėkė greitkeliu aklinoje tamsoje. Naktis buvo labai tamsi be žvaigždžių ir mėnulio. Automobilio žibintai išplėšdavo iš tamsos kelio gabalėlį ir šalikelės medžius. Daugiau mašinų jau ilgą laiką Džefris nematė.  Lėkdamas nemažu greičiu ir užliūliuotas mašinos ūžimo, kelio monotonijos ir savo minčių Džefrio akys apsiblausė. Velniškai norėjosi miego. Velnias, greičiau pasiekti lovą, turbūt parvažiavęs miegosiu visą savaitę - tingi mintis pasiekė jo sąmonę. Akys nejučiom ėmė merktis ir Džefris Rodžersas pasinėrė į snaudulį.

Pažadino jį veriantis automobilio signalo žviegimas. Pora žibintų artėjo jo link svaiginančiu greičiu. Akių lęšukai išsiplėtė  iki maksimalaus dydžio. Gyvuliškas siaubas per sekundės dalį užliejo kūną, nustumdamas visus kitus jausmus, tame tarpe ir blaivų protą, kažkur be galo toli tarytum jų niekada ir nebuvo. Mėšlungio sutraukta koja beviltiškai spaudė akseleratoriaus pedalą. Pasaulis susitraukė į skausmingai pulsuojantį tašką jo pakaušyje, sekundės ištyso virsdamos minutėmis, siaubingai lėtai slinkdamos. Sustiklėjusiomis akimis jis matė, kaip pamažu artėja du akinantys žibintai. Laikas plaukė tartum tirštas kisielius. Galų gale savo žibintų šviesoje pamatė, jog tai sunkiasvoris pakrautas sunkvežimis. Paskutinę sekundę pamatė ir jo vairuotojo veidą. Tas žmogus buvo su ūsais, o jo veidas neįtikėtinai perkreiptas siaubo. Staiga jį užliejo begalinė ramybė. Jis ramus stebėjo, kaip automobilio vairas įsirėžia į jo krūtinės ląstą, laužydamas šonkaulius ir krūtinkaulį. Sekundės dalį pavėlavusi galva teškiasi į valdymo skydelį. Dusliai sutraškėjo lūžtantis sprandas. Džefris suprato, jog miršta. Skausmo jis nejuto, greičiau ramybę ir kažkokį keistą džiugesį. Jo sąmonė atsiskyrė nuo kūno......

Džefris lėtai atmerkė akis. Į nosį mušė kažkoks tvaikas, tarytum tvarto kvapas, gal ne toks stiprus. Jis gulėjo kažkokioje lovoje žvelgdamas į lubas iš netąšytų rąstų. Prisiminė tokias matęs Norvegijoje prieš kokius penkerius metus, atostogaudamas. Ten buvo kažkoks senovinių dirbinių muziejus įrengtas autentiškoje berods  dešimtojo amžiaus troboje. Džefris pabandė pakelti ranką. Pavyko, tik ranka buvo truputį nutirpusi. Palietė savo galvą. Viskas tvarkoje, galva kaip galva. Tiesa, jautėsi lengvas svaigulys. Tada atsisėdo lovoje. Kūnas buvo truputį nutirpęs, bet nieko neįprasto. Jis pamažu pradėjo tyrinėti aplinką. Pirmiausia į akis krito patalynė – ji tikrai prašėsi išskalbiama ir nuo jos sklido įtartinas kvapas. Lova buvo medinė, labai žema, be jokių pagražinimų ir išraitymų. Senovinė valstiečių lova – pagalvojo Džefris. Kambarys buvo mažytis, labai blogai apšviestas. Melsva šviesa sklido pro mažytį langelį priešais lovą. Daugiau baldų nesimatė. Džefris atsargiai pabandė paliesti ranka grindis. Nepaisant žemių ir šiukšlių suvokė, jog grindys iš vientisos medžiagos, tikriausiai suplūkto molio. Kambaryje buvo durys, taip pat medinės, truputį pravertos, pro jas sklido vos girdimas garsas. Džefris nusimetė antklodę ir atsisėdo. Buvo basas, bet su tais pačiais džinsais ir marškiniais, kuriais, kiek prisiminė, vilkėjo paskutinį kartą. Paskutinį kartą? Velnias, galvoje siautė chaosas ir jis niekaip negalėjo prisiminti, kaip jis čia atsidūrė. Lyg ir sapnavo, jog pateko į avariją ir .... Mirė? Taip, tikriausiai sapnavo, bet kur jis atsidūrė? Pabandė atsistoti. Kojos lengvai drebėjo, raumenis truputį maudė, tarsi vakar jis būtų persitempęs besportuodamas. Velnias, čia gana šalta. Keista tokiu metų laiku. Juk buvo liepos pabaiga, pats vasaros įkarštis. Ką gi... Jis atsargiai nustypčiojo prie durų ir jas stumtelėjo. Čia buvo jau gana didelė patalpa, taipogi prastai apšviesta. Viduryje stovėjo didelis masyvus stalas, matėsi, jog jis apšnerkštas visokiais rakandais ir knygomis. Palei sienas krūvomis irgi gulėjo knygos ir  visoks šlamštas. Šviesa sklido pro porą tokių pat mažyčių langelių, apšviesdama ore sukūriuojančias dulkes. Gaudesys sklido iš vieno kampo. Tenai stovėjo kažkokia metalinė spinta, iš jos driekėsi visokių kabelių ir laidų krūva. Tikriausiai kažkoks aparatas, pagalvojo Džefris, ir tikrai ne pirmos jaunystės, sprendžiant iš rūdžių. Akimis pasekęs pamatė, jog kabeliai veda į tamsųjį kambario kampą. Atidžiau įsižiūrėjęs, pastebėjo, jog tenai prietemoje taip pat esama durų.

- Laba diena- Džefrio balsas skambėjo kažkaip nenatūraliai spigiai. Valandėlę luktelėjo. Jokio atsako.
- Ar čia kas yra?- atsikrenkštęs vėl pabandė jis. Jokio atsako, tik monotoniškai ūžė metalinė spinta stovinti kampe.

Džefris abejodamas patraukė link paslaptingųjų durų atsargiai statydamas kojas tarp visokio šlamšto. Priėjęs prie stalo paėmė vieną knyga ir pasklaidė puslapius. Rašmenys kažkokie nematyti ir keisti. Suglumęs paėmė kitą knygą. Rezultatas toks pat. Padėjęs knygas, kur rado, tęsė savo kelionę link durų. Paėmęs už šaltos metalo rankenos, atsargiai jas pravėrė. Šis kambarys buvo kur kas mažesnis, ore tvyrojo melsva migla. Palei sienas dunksojo krūvos įvairiausių įrengimų. Viduryje stovėjo ryškiai apšviestas stalas. Ant jo, kaip pastebėjo Džefris, buvo kažkoks neaiškus nedidelis įrengimas, ir kitas įrengimas, kuris be abejonės turėjo būti papraščiausia lempa, nes skleidė ryškią baltą šviesą, kuri buvo nukreipta į pirmąjį prietaisą. Kambario paraščiuose dunksojo prietema. Čia nėra jokio langelio, bent jau Džefris nepastebėjo. Jis atsargiai įžengė pro duris jas uždarydamas ir susisomėjęs pasuko link stalo. Ir tik tada pastebėjo stalą kambario kampe, kurį prieš tai dengė pravertos durys, ant kurio melsva šviesa mirga ekranas, o prie jo palinkęs kažkoks neūžauga. Iš pradžių Džefris pagalvojo, kad čia kažkoks vaikas, tačiau atidžiau įsižiūrėjęs suprato, jog tai suaugęs vyras. Jis akivaizdžiai nejuto, kaip Džefris įėjo ir dabar kažką intensyviai rašė kartkartėmis pakeldamas akis į ekraną.

- Kche kche, - mandagiai atsikrenkštė Džefris. Vyras buvo taip įsitraukęs į darbą, jog niekaip nesureagavo.
- Atsiprašau,- garsiai suriko Džefris. Vyrukas sureagavo labai audringai - stryktelėjo iš vietos paskleisdamas savo užrašus ant žemės ir paklaikusiomis akimis įsispoksojo į Džefrį. Tačiau po sekundės atitoko:
- A, čia tu, jau atsigavai, palauk, aš tuoj,- ir pradėjo raustis popierių krūvoje. Vyrioko balsas buvo spigus ir aštrus kaip peilis.
- Klausykit, pone, ar negalėtumėt man paaiškinti kur ... – pradėjo Džefris bet vyriokas nekantriai nutraukė jį:
- Vėliau, vėliau, dabar man reikia padaryti įrašus susijusius su tavimi.- Pagaliau jis ištraukė iš popierių krūvos milžinišką bloknotą ir nustūmė Džefrį atgal į didįjį kambarį.
-  Tvarkoj, sėskis čia, įsitaisyk patogiai, - tarė jis stumdamas Džefrį ant kėdės prie stalo. Pats išsitraukė degtukų dėžutę ir užžiebė ant stalo stovėjusią žvakę. Žvakės šviesoje Džefris turėjo progą apžiūrėti neūžaugą. Jis buvo kokio  metro aukščio, siaubingai apšepęs, tikriausiai kelias dienas nesiskutęs ir nesiprausęs. Atgalia ranka nubraukęs nuo stalo knygų krūvą įsispoksojo į Džefrį paraudusiomis akimis:
- Atleisk už bardaką, bet tiesiog neturiu laiko čia palaikyti švarą, tarp kitko, aš Adolfas, bet gali mane vadint kaip nori. O tavo vardas,- jis įbedė nosį į bloknotą. – A, taip, Džefris, nepyk kad pamiršau, bet, supranti, visai nėra laiko, vos spėju apsidirbti, o jau rytoj reikia baigti kursinį. Na bet nesvarbu, - jis pradėjo raustis po kišenes, kažko ieškodamas. Džefriui iš pradžių atrodė, kad tas Adolfas kur kas vyresnis, bet dabar suvokė, kad jam galėtų būti apie dvidešimt, gal dvidešimt penkis metus. Dėl savo apšepusio veido jis atrodė vyresnis. Pagaliau jis iš vienos kišenės išsitraukė sulamdytą cigarečių pakelį, išsitraukė cigaretę ir paskubomis užsirūkė.
- Nori? –paklausė atkišdamas pakelį.
- Ne, ačiū, aš nerūkau. Kenkia sveikatai,- truputį sutrikęs atsakė Džefris. – Klausyk, gal gali paaiškinti, kaip aš čia atsidūriau ir kur iš viso aš esu?
- Vėliau paaiškinsiu, dabar gal gali atsakyti į keletą klausimų, - ir nelaukdamas  atsakymo iš karto ėmė berti:
- Kokie tavo paskutiniai prisiminimai prieš patenkant čia? Kas tavo manymu tau atsitiko?
- Na nežinau, viskas lyg per rūką... Lyg ir patekau į autoavariją. Tikriausiai netekau sąmonės. Klausyk, tai tu mane radai ir parsinešei pas save?
- O kas dar, jokių įdomių pojūčių, gal ką sapnavai, pagalvok, tai man svarbu.- Lyg neišgirdęs klausimo tęsė neūžauga.
- Chmm, na nežinau, viskas kaip per rūką,- Džefris stebėjo, kaip nykštukas intensyviai kažką rašo į bloknotą. – Lyg ir sapnavau, kad žuvau, bet čia tikriausiai koks potrauminis šokas ar kažkas panašaus.
- Taigi, taigi , - sukikeno neūžauga, rašydamas į bloknotą.- Potrauminis šokas. Labai įdomu. O kaip jautiesi dabar? Tavo savijauta? Turiu omenyje psichinę būklę. Gal jauti nerimą? Gal palaimą, euforiją? Kokius nors neįprastus jausmus?
- Ne, jaučiuosi normaliai, gal kiek svaigsta galva, o tu ką, daktaras ar kažkas panašaus?
Adolfas akivaizdžiai atrodė nusivylęs.
- Sakai normaliai? Velnias. Na tiek to, ką nors prikursiu iš galvos.
Į klausiamą Džefrio žvilgsnį jis atsakė :
- Matai, kursinį rašau, na, ir tu taip pat esi jo dalis.
- Kaip, ką čia tauziji, kokia dar dalis? Greitai viską paaiškink. Ei, kur eini?

Bet Adolfas nesiklausė. Jis jau skuodė į savo kambariuką užtrenkdamas duris. Po kokios minutės pravėrė duris ir paskubomis pasakė:
- Jeigu liks laiko, vėliau paaiškinsiu, jeigu niekur nedingsi. Maisto yra šaldytuve, jeigu norėsi į tualetą - gausi eiti į lauką. Pasiieškok kokio palto ir batų, juk neisi basom ,- jis parodė į vieną šlamšto krūvą.- O aš dabar turiu dirbti.

Trinktelėjo užsitrenkdamos durys. Džefris stovėjo apstulbęs vidury kambario. Truputį atitokęs, visgi nusprendė susirasti tą šaldytuvą, truputį užkąsti, jeigu ten yra ko nors valgomo ir traukti link namų. Kur tas šaldytuvas? A, va dar vienos durys. Atidaręs jas Džefris pateko, kaip jis suprato, į namo prieangį. Kažkodėl būtent tenai kampe stūgsojo kažkokios nematytos gamybos šaldytuvas. Tikriausiai koks nors senovinis, nusprendė Džefris, visas surūdijęs, keista, kad dar veikia. Šaldytuvas buvo prigrūstas alaus skardinių, dauguma jų buvo tuščios. Pasirausęs tarp jų Džefris užtiko kažką suvyniotą į blizgantį popierių. Nors ir nesupratęs, kas tai per substancija, jis suvalgė ją visą. Skonis buvo visai neblogas, nors ir atsidavė alumi. Tada nuėjęs pasirausė krūvoje, kurią nurodė neūžauga, ištraukė kažkokios neaiškios spalvos ir dar labiau neaiškaus kvapo šimtasiūlę ir dar atkapstė ilgaaulius batus, kurie visai neblogai jam tiko. Ir tada žengė pro duris laukan.

Pradžioje smegenys nesugebėjo suvokti, kas čia ne taip. Taip, dangus mėlynas. Ryškiai mėlynas. Akinančiai ryškiai mėlynas. Ir žemė mėlyna, ir medžiai, ir žolė.... Jis stovi prie mėlyno namelio po ryškiai mėlynu dangumi, o aplinkui mėlynas miškas. Džefris vos išsilaikė ant kojų. Akys truputi apsiprato su neįprasta šviesa. Ne, visgi atidžiau pažiūrėjus kelius siekianti žolė visgi žalia... ir žemė lyg ir rudai juoda... Bet viskas taip, lyg žiūrėtum pro mėlyno stiklo šukę. Drebančiomis kojomis Džefris ėjo į priekį mėlynu pasauliu abstulbęs žvalgydamasis aplink. Gal čia haliucinacijos... Arba kokie narkotikai. Tikriausiai tas neūžauga bus prigirdęs jį kokių vaistų, kol buvo be sąmonės.

Namas iš tiesų tebuvo nedidukė aptriušusi bakūžė, kurią turbūt senai reikėjo nugriauti. Kažkur iš miško driekėsi kojos storumo kabelis ir lindo po trobos siena. Ligi trobos vedė vos įžiūrimas kelias, apžėlęs mėlynomis žolėmis. Ne, negalvok apie tai, sudraudė save Džefris, greit turėtų praeiti. Turbūt...

Pajutęs jog šlapimo pūslė pradėjo reikšti savo teises, Džefris pradėjo dairytis tualeto, kurį minėjo liliputas. Nieko panašaus nesimatė ir jis abejodamas pažvelgė į mišką. Tačiau akis užkliuvo už kažko panašaus į takelį žolėje sukantį už namo. Ir tikrai – už kampo puikavosi sutręšusi būdelė ir aplink tvyrantis kvapas nedviprasmiškai sufleravo, jog čia ir būsias tas tualetas. Atlikęs visus reikalus ir nuėjęs saugų atstumą į šalį Džefris bejėgiškai susmuko ant žolės. Velnias, kas čia dedasi? Akys jau apsiprato su mėlyna šviesa. Reikia papurtyti tą tipelį. Ką jis su juo padarė? Mintys tingiai sukosi galvoje ir atrodo tokie svarbūs klausimai tiktai varė snaudulį. Akys nejučiomis ėmė merktis ir Džefris nugrimzdo į malonų snaudulį.

Krūptelėjęs jis pabudo. Saulė jau leidosi, skleisdama savo mėlynai žydrus spindulius. Velnias, tai jau pradeda nervinti. Ryžtingai pašokęs, jis pasileido link bakūžės durų. Įsiveržęs į vidų trumpam sustojo. Prie stalo sėdėjo Adolfas ir srėbė kažkokį viralą.

Pirštuose smilko cigaretė. Išgirdęs trenksmą pakėlė akis į Džefrį:
- A, čia tu. Na sėsk. Tikriausiai nori daug ką sužinoti.
Jis skubiai žvilgtelėjo į rankinį laikrodį.
- Tiek to, turiu dar šiek tiek laiko, tad klausykis. Taip, nuo ko čia pradėjus... Žmonių rasė egzistuoja jau daug tūkstantmečių. Mokslas taip pat nestovi vietoje. Žmonės kuria teorijas, paaiškinančias pasaulio sandarą, na galbūt kokią kitą mokslo sritį. Anksčiau ar vėliau išaiškėja, kad teorija netiksli, kad ja negalima paaiškinti visko, tada jūs kuriate naujas teorijas, bet ir jos turi trūkumų. Kol atsiranda paradoksai, tol teorija neužbaigta, neabsoliuti,- neūžaugos akys blykstelėjo.- Tu, aišku, tai supranti. Tu galų gale supratai baigtinės teorijos esmę, teorijos apimančios viską ir užbaigiančios viską....Ką ir reikėjo įrodyti.

Neūžauga nervingai žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo.
- Tikriausiai dar nesugalvojai jai pavadinimo?
Džefris apstulbęs sumurmėjo:
- Ne, apie tai nepagalvojau...
Adolfas tęsė:
- Na aišku nepagalvojai. Tu dar nesuvoki jos reikšmės. Ir tiek, kiek jau suvoki, tau atrodo didinga, neįtikima. Bet tiesa yra kur kas didingesnė ir neįtikimesnė. Baigtinė teorija yra dieviškai paprasta ir visaapimanti. Ji apima absoliučiai viską - laiką, erdvę, materiją, energiją ir viską, ką tik gali sugalvoti. Tai pagrindų pagrindas, paaiškinantis viską. Mes vadiname tai Dievišku Absoliutu. Na, trumpiau tiesiog Absoliutu. Ir pagaliau jūs jį atradote. Na, dar ne visai, bet daugiau aš neturiu laiko laikti.

Jis pakėlė paraudusias akis į Džefrį:
- Tu, aišku, manimi netiki?
- Aišku, aš tavim netikiu. Priedo, manau, kad tu paprasčiausias pamišėlis, kuris iš kažkur sužinojo kažką apie mano mokslinius tyrimus ir atsitempė į savo namus, kad kliedėtų apie kažkokias teorijas. Viskas, aš išeinu.
- Ką gi, jeigu nori, galiu įrodyti, nors tai neturi jokios reikšmės. Eime.

Ir patraukė į kambarį, kur Džefris pirmąsyk jį išvydo. Džefris truputį abejodamas nusekė paskui. Jeigu kas, ramino jis save, aš vistiek aukštesnis už jį vos ne dvigubai, ką jis man padarys? Neūžauga priėjo prie centre stovinčio stalo apšviesto ryškia balta šviesa.

- Štai, pasigrožėk, mano darbas,- aiškiai didžiuodamasis savimi parodė į centre stovintį nedidelį ryškiai apšviestą prietaisą.
- Nieko įspūdingo,- atsargiai prabilo Džefris.
- Ne, ne tai. Prietaisas – tai daugiapolinis universalus aktyviai kintančios matricos absoliutinis generatorius. Gana senas modelis, bet veikia dar ganėtinai stabiliai. Naujesniam neturiu pinigų. Bet turėjau omenyje tai.

Kažin ką paknebinėjęs prietaiso sienelėje, jis atsargiai abiem rankom ištraukė kažkokį kumščio didumo permatomą daiktą, panašų į kiaušinį. Viduje jis lengvai švytėjo. Prie jo buvo prijungta daugybė kažkokių spindinčių laidelių. Susidomėjęs Džefris prikišo galvą arčiau ir suprato, jog tie laideliai susideda iš dar smulkesnių plonų kaip plaukas pusiau permatomų laidelių. Atsargiai atjungęs laidelius neūžauga ištiesė daiktą Džefriui. Daiktas buvo visiškai besvoris, nustebęs suprato Džefris. Be to labai šaltas. Laikant jį pirštai stingo iš šalčio. Prikišęs nosį arčiau, jis pamatė, kad švytėjimą skleidžia tūkstančiai sidabrinių dulkelių ir kažkokių debesėlių. Nebegalėdamas jo išlaikyti stingstančiuose pirštuose Džefris atidavė jį nykštukui.
- Kas gi tai? Gal koks suvenyras? Ar kokia detalė?

Mažius šyptelėjo vėl atsargiai jungdamas laidelius prie kiaušinio ir dedamas iš kur buvo išėmęs:
-  Ech, visiek nepatikėsi, todėl geriau pažiūrėk,- jis parodė ranka į prietaiso šone esančias linzes, tikriausiai skirtas žiūrėjimui. –Atsargiai prikišk galvą ir žvilgtelk. Tai panašu į mikroskopą.

Džefris paklusniai atsisėdo ir žvilgtelėjo per linzes. Pradžioje nieko konkretaus nepamatė, išskyrus balkšvą mirguliuojančią miglą. Iš kažkur atsklido Adolfo balsas:
- Kantrybės, tuojau sureguliuosiu, tu tik žiūrėk.
Ir išties migla ėmė sklaidytis ir pamažu išryškėjo jau matytas kiaušinis, melsvai švytintis viduje. Vaizdas pamažu pradėjo artėti, paslaptingasis melsvas švytėjimas užpildė visą akiratį. Palengva išryškėjo kažkokios dulkelės, švytinčios juodame fone. Abstulbęs suvokė, jog regi kosminę erdvę, o švytinčios dulkelės – žvaigždės ir galaktikos, švytinčiais debesimis plaukiančios pro šalį. Sustiklėjusiomis akimis Džefris stebėjo, kaip pro šalį praplaukia galaktika, švytinti milijardų milijardais žvaigždžių. Visa visatos didybė smogė visa galia į neapsaugotas smegenis. Pamažu artėjo vienas švytintis debesėlis, gana atokiai nuo kitų milžiniškų masių. Artėjant jis vis didėjo, sklisdamas į milijardus galaktikų. Jos slydo už akiračio ribų, atverdamos vis naujas. Galų gale prieš akis pradėjo ryškėti ir didėti viena galaktika, kol galų gale be galo didėdama nustelbė visas kitas. Nustėręs Džefris  juto neriąs į vieną jos viją. Akyse pradėjo ryškėti atskiri žvaigždžių debesys ir ūkai. Jis vis smigo į tą neapsakomą didybę, matydamas pro šalį skriejančias žvaigždes. Judėjimas staiga sulėtėjo. Matymo  centre buvusi geltona žvaigždutė ėmė pastebimai didėti ir artėti. Džefris pasijuto skrendantis pro kažkokį milžinišką menkai apšviestą kūną. Kažkuri smegenų dalis suvokė, jog tai veikiausiai kokia planeta ar asteroidas. Žvaigždė, jau labai didelė ir akinančiai spinduliuojanti staiga šoko į šalį ir žvilgsnio centre  pradėjo artėti dar kažkas. Melsvas taškelis vis didėdamas galų gale neįsiteko į akiratį. Judėjimas beveik liovėsi. Džefris apstulbęs atpažino baltų debesų sankaupų slepiamą geltonai rudą Euroaziją, dalį Afrikos žemyno išsiskiriančius tamsiai mėlyname vandenynų fone. Judėjimas staiga vėl atsirado ir jis nėrė žemyn. Žemynas vis artėjo, kuo toliau, tuo daugiau išryškėdavo detalių. Aiškiai išsiskyrė kalnų grandinės. Atsirado apgyvendintos vietovės, iš pradžių suvokiamos kaip kitokios spalvos atspalviai, bet vis artėjantys. Susidarė beprotiško kritimo įspūdis. Džefris pajuto, kaip beprotišku greičiu artėjant žemei į kraują plūstelėjo adrenalinas. Netikėtai jis pasijuto stovintis didmiesčio gatvėje, tarp nenuilstamai signalizuojančių automobilių, savo reikalais skubančių žmonių ir spindinčių vitrinų.
- Na, manau užteks.

Vaizdas sumirgėjo ir išnyko. Netekęs amo Džefris pakėlė galvą. Neūžauga akivaizdžiai didžiavosi savimi:
- Na, neblogai pavyko, kaip manai? Aišku, buvo galima ir geriau, bet turint tiek laiko... Visą savaitę plūkiausi kaip vergas, kol padariau. Po to dar pusę mėnesio stebėjau ir aprašinėjau. Kaip manai, koks pavadinimas geriau skamba? Klausyk – VISATOS ABSOLIUTIZMAS PRAKTIKOJE ar GYVOSIOS IR NEGYVOSIOS EVOLIUCIJOS VEIKSNIAI IR PAGRINDINĖS KRYPTYS? Nežinai? Na nesvarbu...

Neūžauga žvilgtelėjo į laikrodį sau ant riešo ir pašoko kaip įgeltas:
- Velnias, nebeturiu laiko. Užsižaidžiau čia su tavimi. Nepyk, Džefri, teks tave išjungti. Galų gale ir taip nežinau, kaip reiks išsimokėti už elektrą...

Tarė Sutvėrėjas eidamas prie ūžiančio transformatoriaus ir nuspausdamas svirtį.


Ir stojo Tamsa...