Baltam patale
lyg sniego aruode
guli svaja, apsivijus medaus paklode.
Avys kaip raidės išlietos
renka savo paliktas pėdas -
po miegančiu sniegu
raitosi žalias pelėsis.
Pelija lubos, pelėsiu apaugo ir žmonių burnos;
bedvasis žodis palieka ir
užkemša dar vieną - nutrauktą tiesą.
Krankliai ryja uogas,
putino šakos dejuoja,
o baltam patale,
kur miegas nemiega,
sulipo medumi,
seniai sustojęs laikas.