...

Paslėpk, paslėpki tu mane nuo
buvimo įtampoj ant lyno,
kritimo sėklos nuo kamieno,
kuri savęs nepadalino.

Paslėpk, jog niekas neberastų
žinojimo su nujautimų
suma, gal užsisklęstų
vidus, linkstąs nuduot intymų.

Tikrai paširdžiuose, ak, verdam...
Patikrinkimm tą širdį. Taip, ji jau ne
ana... Jai noris būt petardom
ir atstovaut save lyg jaunę...

Paslėpk... mane paslėpk tu.
Pabaik, pabaik mane tu...
Niekais ten tarp monetų lėktų
namai, netekę kabinetų.

Turiu skaičiuot žingsnius... Po pėdą,
pasikalbėjimus po kapiliarą.
Paslėpk mane savyj lyg bėdą,
lyg slėptum ir slėpt būtų gera.


Paslėpki savyje. Savyj. Savyj, o
tiesiog mes buvom pasimetę...
žaizdelės niekaip neužgijo,
o žaizdos išmetė mus. Metė.