Kartūs saldymedžio vaisiai 2 dalis.

Šie žodžiai nuskambo mano galvoje lyg kulka būtų šovusi į smilkinį. Man net delnai pradėjo prakaituoti. Nusišluosčiau delnus į sijoną ir krenkštelėjau.
-Net nežinau ką tau pasakyt... -sumišau.
Tomas, pakėlęs į mane akis, nusišypsojo. Jo akys buvo juodos juodos. Kaip anglis. Niekada to nepastebėdavau, bet kiekvieną dieną jo akys būdavo vis kitokios spalvos. Šiandien, kai buvome susitikę prie mano sodybos, jos buvo žalsvos.
-Tu nešioji kontaktinius lęšius? -paklausiau.
Tomas nusikvatojo. Buvo matyti, kad šita mano pastaba jį pralinksmino. Net pačiai geriau pasidarė.
-Ne, nenešioju.. O kodėl taip paklausei?
-Ai, nieko. Šiaip. Tai ką dabar darysi? -grįžau prie temos.
-Nežinau. Viskas labai painu. Spėju draugai net nenorės, kad gyvenčiau pas bent vieną iš jų. Juk jie ne vieni gyvena. Su tėvais. O jų tėvai tikrai nepritars, kad kažkoks valkata gyventų jų namuose. Išties aš apgailėtinas, Ginta.
-Visai ne, Tomai, -pasakiau ir paėmiau Tomo ranką. –Kiekvienas iš mūsų yra kažkuo išskirtinis. Tik reikia tą išskirtinumą pamatyti... -pridūriau ir nusišypsojau.
Klasiokai sako, kad mano šypsena kaip iš dantų reklamos. Turbūt baltus dantis paveldėjau iš tėčio. Tomas atsakė man šypsniu ir pasilenkęs per stalą pabučiavo mane. Bučinys buvo netikėtas. Net nemaniau, kad jis išdrįs. Šiaip Tomas nebuvo iš tų drąsuolių kazanovų klasėje. Jis visada sėdėdavo vienas klasės gale, mokydavosi itin gerais pažymiais. Apie save to nepasakyčiau. Tomas atsitraukė ir sumišo.
-Atleisk, Ginta. Taip neturėjo būti.
-Nieko... Buvo netikėta, bet patiko.. -šyptelėjau.
Mudu sėdėjome kavinėje dar gerą valandą. Ta mergina prie baro jau buvo išėjusi. Barmenas priėjo prie mūsų staliuko ir pasakė:
-Atleiskit, bet mes jau užsidarome. Sekmadieniais visada darbo laikas trumpesnis.
Mes pakilome no staliuko ir išėjome. Jaučiau, kaip tas vyrukas spoksojo man įkandin. Visada jausdavau įdėmų žmonių žvilgsnį. Maniau, kad tai gali būti net antgamtiškų jėgų pėdsakas  mano pusiau sumautame gyvenime.
-Tai ką reiks kažkur eiti.. -atsiduso Tomas.
Nežinojau, ką jam pasiūlyti.
-O kokių tetų neturi? Senelių?
-Jie man ne giminės. Aš vienas pasaulyje.
-Žinai ką, Tomai? Grįžk namo. Manau, kad jie tave myli. Tiesiog pasakė tai būdami supykę.. Gal tu juos sunervinai ką nors padarydamas... -spėjau.
-Taip.. Jie nebe  reikalo tai pasakė. Išrėkiau mamai į akis, kad nekenčiu jos.
-Na, manau tai pakankama priežastis. O kodėl taip pasakei jai?
-Nes ji man buvo davusi namų areštą už dvejetą pažymių knygelėje.
-Na va.. manau, turėtum grįžti namo ir viską išsiaiškinti su tėvais. Juk neturi kur daugiau eiti. Ką sėdėsi gatvėje? Ką kiti pamanys?
Tomas priėjo prie suoliuko buvusio netoli kavinės ir atsisėdo. Prisėdau šalia. Jis atsiduso ir nunarino galvą žemyn.
-Gal tu ir teisi..
-Na, matai. Juk negali taip elgtis. Kaip mažas vaikas. Juk tau šešiolika. Manau, tu netgi daug labiau subrendęs negu kiti mano klasiokai. Jie visi kažkokie nesveiki. O tu visai kitoks.
Tomas pakėlė į mane akis. Jos buvo pilkšvos. Nustebau ir iškart nusukau savo akis šalin. Po trumpos pauzės Tomas tarė:
-Grįšiu namo.
-Štai. Ir bėdų kaip nebūta, -tariau ir nusišypsojau.
Pakilome nuo suoliuko. Jaučiau, kad Tomas nori mane paimti už rankos, bet nedrįsta. Taip ir maniau, kad jis per drovus „pakabinti“ panelę. Bet kad prisipažino mane mylįs čia jau didelis pliusas. Visi turim baimių. Pavyzdžiui, aš no mažens bijau ankštų patalpų ir stengiuosi jų vengti.
-Gal palydėti namo? -paklausė Tomas.
-Ne, nereikia. Tu grįžk namo ir susitaikyk su tėvais. O kai tai padarysi parašyk mane per „skype“. Sutarta?
Tomas linktelėjo. Pabučiavau jį į skruostą ir nužingsniavau namo.

P. S. Būtų malonu, kad pakomentuotumėt. Žinočiau klaidas. Ką reikia keisti. Ačiū.