Žygimanto Augusto gedulas

Kas be tavęs dabar aš būsiu gyvenimo tamsoj paklydęs?
Nelyginant žvėris išgėręs taurę iš dievų rūstybės...
Kur be tavęs einu vien dygūs akmenys likimo pirštais bado?
Ar dar ilgai taip tversiu lyg dvėsdamas nuo kokio maro?

Mirtie! Girdi! Šaukiu tave! Ateik, mirtie, ir rėžk man į akis,
Ką padariau, kur klydau, kur neteisus buvau, ar per mažai kenčiau
Pakilk iš pragaro liepsnų! Skaudžiau nekirsi nei angis!
Atvirsk iš dulkių, pelenų! Aš nebijau! Juk visa, ką turėjau praradau!
Mirtie, žudike Meilės, išdrįsk dabar pažvelgti į mane!
Nes dar viena akimirka – ir pats ateisiu pas tave!

Aš kaip pamišėlis draskaus... velniai nemato
Ir man midus žaizdas širdies teplaus,
Kurios priskretusios nelyg koks antkapis prie savo kapo!
Barbora, ar tu matai, kad be tavęs esu
Mažiau negu žmogus, nevertas netgi juokdario kepurės
Kvatojas žmonės iš manęs: „Karalius be karūnos... Karalius buvęs“
Nuo viso šito pavargau! Sugrįžk maldauju... taip negaliu daugiau!
Barbora....