„Angelas mirė“

Vėlus vakaras, einu tuščia vieniša gatve,.. vieniša gatve, nors neseniai čia buvo daug žmonių...
Vieniša gatvė persismelkta žmonių minčių, įvairių nuotaikų, bei jausmų,...
O dabar čia tik tu ir aš... mes abi vienišos kartu pavargę nuo to šurmulio,...
Taip tu dabar galėsi pailsėti, juk naktį netiek daug žmonių...
Einu,.. mane palydi vėjas, jis šiandien toks šaltas, einu, nematydama kur, einu nežinodama kodėl einu... Žingsniai spengia ausyse, bet jie mano, ..
Akys prisipildo skausmo, ašarų sūrių... Vienintelis klausimas „ar aš jau nebeturiu vilčių? “
  Suklumpu, viena ant vienišo kelio asfalto, ar jis šiąnakt sušildys mane,?
Iškyla praeities akimirkos, akimirkos, kuriose ir mokėjau šypsotis, mokėjau juoktis ir džiaugtis...
Akimirkos, kuriose buvai tu, mano svajonių angelas, kuris vieną naktį mirė,.. Ne aš jį nužudžiau, jis pats... pats sugriovė viską, mano svajas, sudaužė manąją širdį, sugriovė tai kas buvo gražu...
  Tas angelas buvo žmogus, žmogus kurį mylėjau ir branginau,..
Aš bandžiau susigrąžinti  savąjį angelą, tačiau tai buvo neįmanoma,.. Jis mirė... jo nebėra... kas buvo nesugrąžinsi...
  Dažnai svajoju ir dabar, sėdėdama viena kambaryje apie savąjį angelą, kad jis sugrįžta, kad vėl apkabina mane,..
Ir vėl ir vėl spengianti tyla ausyse, jis niekada neapkabins manęs.... Noriu verkti, negaliu... kartoju nebyliai, „mergaite, gal jau laikas nustoti verkus“ ... Nea aš neverkiu, man skauda, bet neverkiu,
ašarų nėra,.. Nebėra tų lašelių, išdžiūvo upelis...
Tik jaučiu, giliai viduje, kapsinčius lašelius, kas man yra, gal tai gyvenimo pabaiga?,.
Nea aš nemirštu, angelas numirė, pasėmė sveiką širdį, įdėjo kiaurą, ji kraujuoja...
O angele, sugražink man sveiką širdį, pasiimk šitą, ji nemano, ji kraujuoja, manoji sveika,...
Ji mokėjo mylėti, mokėjo plakti,,.
Angele mano, prisikelk, man reikia širdies, aš negaliu taip gyventi, man reikia tavęs,..
  Noriu  šaukti,.. bet balsas užkimęs, ar įmanoma dar šioj žemėj užgimti...
Rankos drebančios laiko nuotrauką seną,  kas joje angelas mano, o gal tai viltis...
Verkia nuotrauka sena... rankoj, angelas susiliejo rašalo klane...
O angele mano, ar įmanoma dar, pamatyti tave?
Nors vienai minutei, nors vienai sekundei pamatyti tavo akis?
Man reikia dar kartelį pamatyti tą žvilgsnį, kad būčiau laiminga čia,.
Kur tavosios akys, angele mano, kodėl jas užmerkei ir išėjai, kodėl nepasiėmei manęs kartu?..
Aš dabar tokia vieniša, kaip tavo šaltos lūpos bučiavo mane ir tyliai tarė jau išeinu.
Kodėl, kodėl negalėjai pasilikti ir savo glėby manęs laikyti?
Nejaugi, angele mano, tu jauteis nelaimingas, kad kitos glėbį pasirinkęs mirei,..





Praėjo mėnuo, tu ne grįžai ir  sapnuose neaplankei... Aš taip laukiau, ar tu tai žinai?
Belaukiant tavęs sekundės virto minutėmis, minutės- valandomis, valandos- paromis, paros – nesibaigiančia kančia...
Angele mano, aplankyk mane nors trumpame sapne... Man jau per sunku, šioje žemėje būti, kai tavo lūpos nebučiuoja manęs?...
Mano kūnas dreba prisiminus tave, o angele mano aplankyk mane...
Ar išgirsi kada, mano šauksmą naktyje, o išgirdės aplankysi mane?
  Nelaukiu nakties, ir pilnatis nesvaigina, žvaigždės bejausmės jos juokias kasnakt!
Angelas mano užmerkęs akis, sapnuoja kas naktį prarastas viltis…
Jis manąją širdį spaudžia kasnakt, ar jam tai paguoda, o gal  ir kančia?
Angele mano, kodėl išėjai, ir savąją sielą pragare pražudei?
Mano sielą ir meilę tą tyrą, pasmerkęs liepsnose tu užmigai...
Mano sapnus skrynioje užrakinęs, raktą paslėpęs savoje širdyje..
Kartoju nebyliai nakčia, o gal jau išaušo nauja diena?
Atmerkiu akis, viskas taip pat, kaip tąnakt užmigai...
Ar dar kada pabus angelas mano, sugrąžins manąją širdį, kuri nekraujavo...
Kiek dar reikės laukt paguodos iš dangaus? Kiek dar naktų reiks pralaukti tavęs?
Ar prieš užmerkiant akis, aš pamatysiu tave, o pamačius, ar galėsiu sugrįžti atgal?
Varpai skambėdami skelbs paskutinę akimirka žemėj, o lelijų kvapą žmonės prisimins dar ilgai...
Suglaustos rankos viena prie kitos,  paskutinės ašaros jau nebebrauks...
Paskutinis atodūsis, paskutinė akimirka, kurioje taip pat nebebus tavęs...
Nebebus jau niekada, nes tu užmerkęs akis tąnakt išėjai, o dabar jau aš užmerksiu akis ir užmigsiu visam....
Kartos medžių lapai krisdami, per vėlu, jau per vėlu sugrįžt atgal...