„Meilės angeliukas“

Pasidaręs ploną strėlę ir pakilęs aukštai danguj su lyros ištemptom stygom septyniom plasnoja, su pirštais ir plektru jis gimdo muziką, truputis garso, bet tūkstantis svajų ramiosios meiles kutulių...

Ir sužeistą mergytę meilės, nužudo ją įtempęs stygą virpančią, auksinę, o meilės godos skamba svajingiau vis ir kvepia smilkalais saldžiausiais šis dangus, o vertas toks pasaulis milijono aukso lapų nukaltų be galo sunkiai, kad pirštai sugeba lengvai paleisti strėlę sunkiai aukso dirbtą, pakvėpintą, o pirštai imasi saldžiausia kvintos garsą atidirbti solidumo kupiną, kaip meilė gimsta smingant strėlei į krūtinę švelnią...