Sapnas apie Afriką: pragiedruliai

Skiriu Lukui kovai su nuoboduliu Nwachicoluane‘je

Viskas prasidėjo nuo flashboxo dingimo. Apie tai valgykloje Marsijai papasakojo mergina, atsakinga už NVKK-ekstra piliulių išdavimą. Marsija buvo apvalaina (ne tiek stora, kiek tokio kūno sudėjimo iš prigimties) tamsiaodė, kalbėjo ramiu balsu ir dažnai šypsodavosi. Tokią žmonės buvo linkę vadinti „miela“. Sveikas kūno sudėjimas neapsaugojo jos nuo Mozambike įprastos ligos - NVKK. NVKK, arba nepakankamas vandens kiekis kūne, jau daugelį metų pirmavo Mozambiko ir keleto kitų šalių epidemijų sąraše. Marsijai buvo paskirta piliulių dieta nusilpusiam nuo ligos organizmui. Ji pernelyg dėl to nesirūpino. Kiek atsiminė, jos tėvai visuomet skųsdavosi NVKK.

2036-aisiais buvo likę 4 metai iki pergalingos „gerovės visiems“ pasiekimo. Visiems Afrikos gyventojams buvo išdalinti marškinėliai su pompastišku užrašu „gerovė visiems 2040“, tačiau daugelio Afrikos šalių gyventojai gerovės nematė. Marsijos marškinėliai buvo jau nusitrynę nuo dažno skalbimo. Ji turėjo vandens nenaudojančią skalbimo mašiną, skalbiančią ekonomiškai, tik dezinfekuojančiais milteliais. Tačiau pašaliniai skalbimo reiškiniai Marsiją labai erzindavo – drabužiai greitai atrodydavo nusidėvėję, skleisdavo silpną, bet šleikštų kvapą, kartais sukeldavo odos alergiją. Marsija nešiojo marškinėlius tikėdamasi, kad galima pasiekti tos gerovės, kurios Afrikos šalys taip stokojo, ypač palyginus su tokia turtinga šalimi kaip Indija.

Marsija buvo apsivilkusi marškinėlius „gerovė visiems 2040“, kai sužinojo naujieną apie flashboxo dingimą. Ji paėmė piliules ir pasuko link instituto išėjimo. Lauke trumpam sustojo aptarti šios naujienos su kitais studentais.
- Girdėjau dingo flashboxas...
- Aha, dingo flashboxas...
- Kažkas nudžiovė flashboxą...
- Tai jau taip...
- Tai dabar nebėra flashboxo...
- Aš tai važiuoju namo. Nežinau, ką veikti šitam sup... tam institute be flashboxo. – radikaliai pareiškęs išėjo pirmas studentas. Po to ir kiti ėmė skirstytis. Marsija irgi patraukė namo, tiksliau, į vieno kambario butą nedideliame betoniniame name, kuriame buvo keturi tokie butai.
Marsija nuomavosi butą Nwachicoluane‘s miestuko pakraštyje. Nwachicoluane‘je buvo lengva pasiklysti – vidurdienį čia visuomet tvyrojo smogas, sukeltas padėvėtos buitinės technikos. Turtingesniuose kraštuose tokie buitiniai prietaisai jau seniai buvo nebenaudojami, todėl darbavosi savo paskutines dienas Nwachicoluane‘je. Net Marsija, kuri didžiuodavosi galinti rasti kelią iki savo namų net ir vidurnaktį, buvo vieną kartą pasiklydusi. Šį kartą eidama rūke Marsija vos neužmynė ant dviejų driežų, guviai lakstančių vienas aplink kitą. Tai buvo bemaž vieninteliai gyvūnai, kurie prisitaikė gyventi miestuose be vandens, kiti prisitaikę gyviai buvo vabzdžiai. „Galėčiau vienam užsiūti burną, o kitam akis“, blykstelėjo mintis Marsijos galvoje. Ji nusipurtė nuo tokios keistos minties. Atsiminė – kažkada Mozambike buvo pilna gyvūnų (karvių, avių, ožkų, grakščių nuotaikingų paršiukų, vištų), tačiau dabar jie nebegalėjo čia gyventi, nes trūko vandens.
Marsijos namai skendėjo smoge. Tik rytais (naktimis niekas nenaudodavo buitinių prietaisų) smogas pradingdavo ir iš Marsijos buto lango matydavosi bekraštės skurdžiomis žolėmis apaugusios platumos, kurias paįvairindavo tik aukšti termitų sunešti bokšteliai.
Marsija klestelėjo ant betoninio namo slenksčio ir pabandė įsižiūrėti į tolį. „Reikia mesti iš galvos tuos driežus“, mintijo ji. Driežas užsiūtomis akimis įkyriai bandė įsirėžti į horizontą.  „Reikia galvoti apie kažką kitką“. Marsija prisiminė flashboxą. „Reikia prisiminti visas jo savybes, vengti vertinimų ir pašalinių minčių, taip mokė institute“, nusprendė ji.
Flashboxas buvo vienintelis modernus daiktas institute, ir, tiesą pasakius, visoje Nwachicoluane‘je. Tai buvo nedidelė keturkampė dėžutė, išdažyta visomis vaivorykštės spalvomis, mat institutui ją padovanojo labdaringa gėjų organizacija. Flashboxą įjungus susiformuodavo keturios interaktyvios erdvės, atskirtos sienelėmis. Studentai, kartais ir mokytojai, tas erdves vadindavo realybėmis, mat erdvėje buvo galima patirti visus pojūčius – regos, klausos, lytėjimo... Flashboxo erdvės buvo pagrindinis mokymo įrankis –mokydamiesi anatomijos studentai keliaudavo po žmogaus kūną, mokydamiesi chemijos konstruodavo molekules, mokydamiesi didaktikos dėstydavo virtualioms studentų klasėms, o per egzaminus turėdavo atlikti užduotis virtualiose erdvėse, pavyzdžiui, per minutę iš bet kurios vietos žmogaus kūne nueiti iki širdies.
Prie flashboxo didžiausios eilės nusidriekdavo vakarais. Instituto taisyklės nedraudė vakarais naudoti flashboxą asmeniniams poreikiams. Studentai galėdavo čia įgyvendinti savo erotines fantazijas. Tiesa, taisyklės draudė smurtą ir vaikų pornografiją, o ir erdvės buvo tik keturios, todėl tekdavo ilgokai palaukti (institute vienu metu mokydavosi dvidešimt studentų). Tačiau tai vis viena nuspalvindavo studentų gyvenimą.
„Tačiau dabar flashboxo nėra“, neišvengė vertinimų Marsija. Greitai jos mintys nukrypo į praktinius klausimus. Institutas be flashboxo neteko savo žavesio, o namo pas tėvus grįžti ji visai nenorėjo. 2024-aisiais Mozambiko vyriausybė išleido įsakymą, liaudiškai vadinamą „be barnių“, kuriame buvo nustatytos baudos už barnius (beje, baudos dydis siekė vidutines mozambikiečio metines pajamas), ir Marsijos namuose įsivyravo tyla. Negalėdami bartis Marsijos tėvai tarytum ir nežinojo, kaip bendrauti. Grįžę po darbo namo jie slankiodavo iš vieno kambario į kitą, retkarčiais pasiskųsdami NVKK arba žiūrėdavo į kalbančias galvas ekrane, kurios vis svarstė, kaip pasiekti gerovę 2040-aisiais.
Marsija ryžtingai atsistojo, kostelėjo ir nuėjo atgal į institutą. Ji taip greitai yrėsi per smogą, kad net atsitrenkė į kitą šio miestuko gyventoją, klaidžiojantį rūke, tačiau tik suniurnėjo „atsiprašau“ ir greičio nesumažino.
Po dešimties minučių Marsija vėl stovėjo prie instituto, dar po minutės ji jau buvo instituto direktorės kabinete.
- Girdėjau, dingo flashboxas... – pradėjo pokalbį Marsija. Šis teiginys skambėjo nedrąsiai, tačiau visų „laba diena, kaip jums sekasi“ mandagumų praleidimas rodė, jog Marsijos ketinimai dalykiški.
- Nebežinau, ką ir daryti... – tai buvo mėgstama instituto direktorės Evos frazė.  Eva vadovavo institutui jau trisdešimt metų ir visos studentų kartos šią frazę žinojo.  Kažkada institutas priklausė vienai sektai, pasišovusiais vystyti Afrikos valstybes, tačiau mirus sektos lyderiui vyko nuožmios kovos dėl valdžios, kartais diplomatinėmis priemonėmis, kartais kriminaliniais būdais – nuodijimais ir smurtu, ir tokioje mėsmalėje institutas buvo pamirštas. Kažkokiu stebuklingu būdu Eva perėmė vadovavimą ir jau trisdešimt metų kartojo „nežinau, ką daryti“.
- Aš norėčiau padėti. – nedrąsiai tęsė Marsija. 
- Labai gerai, nes aš tai nežinau... – staiga direktorė Eva pakėlė akis. Ši septyniasdešimtmetė moteriškė, kuri dažnai atrodydavo netvarkingai ir kvailai juokaudavo, kartais nustebindavo savo dalykiškumu. Stebindavo ji ir tuo, kad vis dar gyveno, nors jau buvo visai susitraukusi ir susiraukšlėjusi. „Aš gyvensiu iki šimto metų, o gal ir daugiau“, sakydavo ji,  ir NVKK bei kitos ligos ją aplenkė.
- Kuo galiu tau padėti? – paklausė direktorė.
- Na...
- Aš esu suinteresuota, - šaltai pastebėjo, o ne padrąsino Eva ir plaštaka nustūmė ant stalo ropojantį didelį žalią vabzdį-maldininką. Kabinetas buvo sausakimšas senų televizorių, spausdintuvų, kompiuterių ir dar bala žino kokios prieštvaninės technikos. Seni aparatai ir didelis medinis rašomasis stalas užpildė visą ir taip nedidelę kabineto erdvę.  Vabzdys-maldininkas šleptelėjo ant nedidelio aparatėlio ir pakreipė galvą tarytum klausdamas kas įvyko, aparatėlis supypsėjo.
- Neturiu pinigų, - pažiūrėjo į grindis Marsija ir nusišypsojo.
- Kiek?
- Aš nežinau, - šį kartą tai buvo Marsijos žodžiai.
- Ir aš nežinau, - nusišypsojo direktorė Eva. Kai ji šypsodavosi, ir taip susiraukšlėjęs veidas sukrisdavo į smulkias raukšleles, o plyšelyje matydavosi gražus lygūs dirbtiniai dantys.
- Gal kokių 200 eurų, kelionei į Macia ar Chokve, jei reikės ten važiuoti, dar valgyti ir taip toliau. – ne itin detalų planą pateikė Marsija. Po teisybei, Marsija neturėjo jokio plano, tik neaiškiai šmėstelėjusią mintį, jog be flashboxo jos gyvenimas bus nepakeliamai nuobodus.  Tuo metu Mozambike buvo įvestas Mozambiko euras,  nacionalinė valiuta, tačiau pavadinimas nepadėjo Mozambiko pinigams būti stabilia valiuta, o ir Europos euras jau senokai prarado savo pozicijas.
Eva žiūrėjo į vabzdį-maldininką, o šis žiūrėjo į ją. Po pauzės ji prašneko:
- Jei rasi flashboxą, būsiu labai dėkinga, bet jei ne – turėsi atsiskaityti už kiekvieną eurą. – Ji tai pasakė kuisdamasi savo didelėje juodoje rankinėje. Paduodama pinigus Eva grėsmingai pridėjo, – su kvitais.
Vienas bjauriausių dalykų, nutinkančių duotiems pinigams – reikia rinkti kvitus, kad įrodytum, jog neišleidai nei vieno cento be reikalo. Ypač tai bjauru, kuomet tenka pirkti daugybę smulkių dalykų. Eva tai žinojo iš savo patirties. Tačiau Marsija į tai nekreipė dėmesio. Turbūt pirmą kartą gyvenime ji ėmėsi kažką daryti savarankiškai.
Gavusi pinigus Marsija iš instituto nuėjo į parduotuvę. Mažyčiame pastate, ant kurio sienų buvo nupieštas traktorius ir karvė, buvo galima gauti pačių būtiniausių dalykų – nuo dezinfekuojančio skysčio rankoms plauti („muilas be vandens“, vadindavo vietiniai) iki sausainių ir sulčių miltelių. Sulčių miltelių beveik niekas nepirkdavo, nes vanduo jiems skiesti vis tik buvo prabanga. 
Už prekystalio stovėjo parduotuvės vadybininkas neaukštas plikas portugalas Tomas. Viena jo akis buvo mėlyna, o kita – ruda, tai teikė jo išvaizdai paslaptingumo ir patrauklumo, nors šiaip jis buvo pats paprasčiausias vyrukas.
- Labas, - nusišypsojo Marsija. Nepaisant to, jog Tomas buvo vedęs gerokai už jį aukštesnę žmoną, garsėjančią techninėmis žiniomis, Marsija ir Tomas susitikinėjo. Marsija buvo jo ūgio, jie daug nešnekėdavo, tiesiog susitikdavo pasidulkinti. Kiekvienas tam turėjo vidinius poreikius, mažai susijusius su meile.
- Labas, - nusišypsojo portugalas.
- Norėčiau sausainių, - pasakė Marsija. Tomas lėtai nuėjo link lentynos atnešti sausainių. Marsija, dairydamasi aplink, pridėjo: - Girdėjai, institute dingo flashboxas?
- Gerai, kad bent šitas nedingo... – portugalas mostelėjo ranka. Kampe stovėjo elektroninis vaizdinys, atkartojantis Rodeno „Mąstytoją“. Be puošiančios, kaip įsivaizdavo Tomas, paskirties, statula dar atliko ir praktišką funkciją – pasakius skaičius ir operacijas „plius“, „minus“, „sudėti“, „atimti“ ir „suma“ šalia statulos vaizdinio užsidegdavo raudoni skaičiai ir ši mašina-kičas veikdavo kaip skaičiuotuvas. Kiekviename Afrikos kampelyje buvo pilna panašaus šlamšto. Jei parduotuvėje vykdavo derybos ar šiaip pokalbis apie kainas, varžybų rezultatus ir kitas temas, susijusias su skaičiais, mašina perkaisdavo ir mąstytojas dingdavo. 
- Tiems rastamanams visko reikia. Dar ko nors norėtum? Aštuoni eurai. – apibendrino portugalas ir skaičius aštuoni užsidegė šalia „Mąstytojo“ vaizdinio.
- Ne, ačiū, - nusišypsojo Marsija, padavė aštuonis eurus, paėmė sausainius. Prie durų ji sustojo:
- Iki, būsi šiandien vakare? – ji nusišypsojo.  Tomas nusišypsojo ir mirktelėjo.
Marsija jau žinojo, kur eiti. Po keleto minučių ji buvo prie namo, ant kurio raudonomis raidėmis buvo užrašyta „Rastafari igrėja“. Per smogą šį užrašą buvo galima pastebėti tik priėjus prie pat namo, kaip ir visus kitus užrašus ar iškabas prie namų.
Rastafari tikėjimas buvo naujas Mozambike.  Tikėjimą „importavo“ Lenkijos turistai, dėl neišmanymo atvažiavę į Mozambiką ieškoti „rastafari šaknų“, o iš tiesų – parūkyti žolės. Tačiau, savo nuostabai, nieko panašaus Nwachicoluane‘je jie nerado. Pasipiktinę nutarė, jog tikėjimas, kurio šaknys, jų nuomone, buvo Afrikoje, būtinas Nwachicoluane‘je. Jie buvo pirmieji misionieriai, ir, ne be idėjinės pagalbos iš Jamaikos, tikėjimas darniai įsiliejo į daugybės jau egzistuojančių bažnyčių ansamblį.
Iš namuko sklido juokas.
- Taip, taip, ir ateiviai atskris į Afriką, ir ją išgelbės.
- Žali žmogeliukai su dviem antenomis čia padarys tvarką.
Marsija pasibeldė ir įėjo. Rastafari būstinė buvo įsikūrusi viename iš daugelio betoninių namų.  Keletas kambarių, kuriuose tvyrojo žolės tvaikas, ir didžiulė salė buvo apstatyti baldais, patogiais atsisėsti – krėslais ir mašinų sėdynėmis. Viską dengė netvarkingai išmėtytos pagalvėlės ir pridrabstyti maisto likučiai.
- Sveiki, - nusišypsojo Marsija dviems juodaodžiams vyriškiams su ilgais susivėlusiais dredais. Vyresniojo vyriškio dreduose šmirinėjo driežiukas. 
- Kokia žavi mergina mus aplankė, - nusišypsojo vyras su driežiuku šukuosenoje.  Antras pritarė plačia balta šypsena. Aplink paraudusias akis buvo pas abu buvo įsirėžusios juoko raukšlelės.
- Kaip sekasi? – vėl nusišypsojo Marsija.
- Žiūrim, kas laukia Afrikos ateityje, - prunkštelėjo vienas.
- Ogi mūsų institute dingo flashboxas, - nukreipė pokalbį jai rūpima linkme Marsija. 
Vyresnysis vyras nusijuokė ir pabandė atsistoti, tačiau kryptelėjo ir įsmigo dar giliau į sofą. Tada nutilo ir nugrimzdo į apmąstymus.
- Ką sakei? – atsitokėjo jaunesnysis vyras.
- Dingo flashboxas iš instituto.
- Aha, - pasakė jis nutaisęs rimtą veido išraišką, tačiau po sekundės vėl prunkštelėjo.  Kiek pagalvojęs tarė: - Rūkysi?
- Aš tai ne, bet jūs nesikuklinkit, - nusišypsojo Marsija.
Jaunesnysis vyrukas rimtai pasidarė žvairį, pabaksnojo vyresnįjį ir jie užsirūkė. Dūmas buvo toks aitrus, kad ėmė graužti Marsijai akis ir ji kostelėjo.
- Ai tai va, paklausk Alekso, to iš Zion bažnyčios. Jis buvo užėjęs kažkada ir kažką apie jūsų flashboxą kalbėjo. Smagiai parūkėm, šiokios tokios įžvalgos apie gyvenimą aplankė, - lyg niekur nieko įtraukęs dūmą vyras su driežu plaukuose pratęsė pokalbį. Mozambike lankytis keliose bažnyčiose, turėti keletą tikėjimų buvo pats įprasčiausias dalykas, dėl to Marsija nei kiek nenustebo, jog Aleksas iš kitos bažnyčios buvo čia apsilankęs. Zion bažnyčia buvo apibūdinama kaip krikščioniškos bažnyčios afrikietiška atmaina, kuri atsirado Pietų Afrikoje ir iš čia išplito po visą žemyną. „Jie remiasi Biblija, tačiau paskaitę kažką iš Biblijos, šventąją knygą padeda ir meldžiasi savo protėviams“, taip ją apibūdindavo turistams.
- O dėl ko juokėtės? - lyg pokalbio palaikymui, tačiau viduje netverdama smalsumu paklausė Marsija.
- Kažkas, atsimenu, labai juokėmės.
- O jūs ką? – daugiau klausimų Marsija nesugalvojo.
- O mes žolę rūkom, skudurus deginam, – choru suprunkštė abu rastafari bažnyčios atstovai.  Marsija įtemptai galvojo. Arba jie ir prisirūkę puikiai apsimetinėja, arba sako tiesą ir reikia ieškoti Alekso. Staiga mintys ėmė blaškytis, Marsija pasijuto keistai lengva. „Reikia surasti Aleksą, reikia susitikti su Tomu“, džiugiai planavo ji. „Matyt tie dūmai ir mane paveikė“, blausiai praskriejo mintis, tačiau tuoj ją nustūmė kita apie sausainius.
- Aš jau eisiu, - pasakė Marsija, - Dža maker.
- Dža maker, Dža maker, - pakartojo abu vyrai. Driežiukas šmurkštelėjo gilyn į ilgus dredus.
Tik išėjusi Marsija išsitraukė sausainius ir pradėjo godžiai valgyti. Begrauždama sausainius rūku, kuris vakarop tapo sunkus ir nepražvelgiamas, ji lėtai nuėjo iki savo namų. Atsisėdo savo kambaryje ant kėdės ir nugrimzdo į planus, kada kaip ir ką darys. Kambaryje palei vieną sieną stovėjo nedidelė viryklė, jau skaitytojui žinoma skalbimo mašina, kitokia sena buitinė technika, viduryje stovėjo plastmasinis stalas ir trys plastmasinės kėdes (vienoje iš jų ir buvo įsitaisiusi Marsija). Palei kitą sieną stovėjo lova, virš jos bėginėjo mažiukas driežiukas. Kiek pasėdėjusi Marsija pasijuto nepatogiai plastmasinėje kėdėje ir nuėjo miegoti.
Ji pabudo naktį, buvo tamsu. Tiesa, sausuoju sezonu (o ir „lietaus sezonas“ tuo metu buvo tik oficialus pavadinimas, mat lydavo labai retai) Nwachicoluane‘je temdavo anksti, apie penktą valandą vakare. Rūkas tuomet kabėdavo ore, miestuką užklodavo pilka tamsa. Jei vakarop buvo galima pasiklysti, tai vidurnaktį retai kas išdrįsdavo išeiti iš namų, o ir tie, kurie išeidavo, eidavo apgraibomis tikrąją ta žodžio prasme – rankomis liesdami tvoras, namo sienas, stulpus, viską, pagal ką buvo galima orientuotis. Vidurnaktis buvo metas, kuomet kiekvienas susitikimas tapdavo slaptu, nes jo niekas negalėdavo matyti.
Marsija susitikdavo su skirtingų spalvų akių portugalu pusiaukelėje tarp jo ir jos namų. Rytais tą vietą žymėdavo dėmės nuo savaime išnykstančių ekologiškai draugiškų prezervatyvų. „Reikia keltis, susitinku su Tomu“, pagalvojo Marsija. Besiruošdama ji pastebėjo, jog K-videofonas, stovintis šalia viryklės, mirksi, pranešdamas apie gautą žinutę. K-videofonas buvo tarpinis prietaisas kompiuterio-televizoriaus-telefono sintezės evoliucijoje, tuo metu populiarus tik Afrikoje, kitose pasaulio dalyse jau seniai buvo naudojami modernesni prietaisai. Ji išgėrė žydrą kofeino tabletę, ant kurios raudonomis raidėmis švietė „light“, ir įjungė K-videofoną.
- Labas, mažule, - portugalas, įsikandęs smilkstančią cigaretę, pasirodė K-videofono suformuotame vaizde. – Šiandien negalėsime padūkti. Einu į Zion bažnyčios susitikimą. Manęs labai prašė ateiti.
Marsija nustebo, mat K-videofonu Tomas naudodavosi retai. Jis vengė šio prietaiso ir, jei naudodavosi, tai palikdavo tik lakoniškas žinutes. Greičiausiai todėl, kad jo žmona garsėjo kaip galinti pataisyti bet kurį prietaisą ir galbūt atsekti pranešimus. Su Tomu apie tai Marsija niekuomet nekalbėjo. Toks buvo tylus susitarimas, kuriam nereikėjo paaiškinimų. Marsija nemokėjo reikšti savo jausmų ir palikdavo juos tyloje kaip ir jos tėvai.
„Mažame miestuke niekada nieko nevyksta. Jei mažame miestuke kažkas vyksta, visi visuomet apie tai žino. Jei du keliai veda į Zion bažnyčią, vadinasi, ten tikrai kažkas vyksta.  Mažame miestuke net detektyvai nuobodūs“, mąstė Marsija sėdėdama plastikinėje kėdėje. Užmigti ji negalėjo dėl išgertos kofeino tabletės. „Kita vertus, maži miestukai kupini gyvybės – kažkokie mažyčiai įvykiai visuomet verda, tai kažkas įsijungia muziką ir visi šoka, tai dingsta flashboxas... “, taip mąstydama šį bei tą ji stebėjo, kaip už lango išsisklaido smogas, ir tamsa tampa vaiski.
Kai pradėjo švisti mergina nuėjo miegoti. Pabudo ji nuo ryškios šviesos. „Vakar neužtraukiau užuolaidų“, pagalvojo. Kurį laiką Marsija gulėjo lovoje žiūrėdama į lubas, lubos po truputį ėmė trauktis. Marsija ėmė žvalgytis ir suprato, kad ne lubos ėmė trauktis, o ji pati lėtai grimzta į smėlį, kurio buvo pilna lova. „Tos papildomos maisto piliulės ne kažin ką padeda nuo NVKK“, kiek pyktelėjo Marsija. Nuo lubų sklido keistas garsas. Marsija pakreipė galvą ir pamatė didelę iguaną. Įsižiūrėjus buvo matyti, kad viena iguanos letenėlė apmauta odine pirštine, prie kurios pirštų buvo pritvirtinti plieniniai siauri peiliai.
- Sveika atvykus į Guobų gatvę, - teatrališkai pasakė iguana ir teatrališkai nusikvatojo, kaip juokiasi blogiukai siaubo filmuose.
- Škac, - Marsija susikaupė, suėmė į saują smėlio ir švystelėjo į iguaną. Iguana šmurkštelėjo į skylę lubose, sekundei liko plieninių peilių brūkštelėjimas į betoną, po to viskas nutilo. Marsija beveik nugrimzdo į smėlį. Ji įsikibo į lovos kraštą, remdamasi juo išniro iš smėlio ir išlipo iš lovos.
Bėgte nubėgusi prie kambario/buto durų ir jas atidariusi Marsija pamatė ne įprastą Nwachicoluane‘s vaizdą, o tamsų kambarį. Kai akys apsiprato su tamsa, ji įžiūrėjo du patogius odinius krėslus ir stalelį su dviem stiklais.
- Viskio su ledu? – viename krėsle sėdėjo keistas sutvėrimas.
- Be ledo, - nusišypsojo Marsija, nuėjo prie krėslo ir atsisėdo. Ji stengėsi įžvelgti sutvėrimo, sėdinčio kitame krėsle, bruožus kiek tai leido padaryti tamsa. Tai buvo nedidelis, beveik visas pradingęs krėsle, kresnas žmogus, apsisiautęs avies kailiu.
- Keisti dalykai dedasi. – pirma pradėjo pokalbį Marsija.
- Jie laukia ženklo.
Marsija paėmė ištiestą viskį, gurkštelėjo ir pasitikslino:
- Kas jie?
- Dabar svarbiausia ženklas.
Marsija paėmė jai ištiestą dėžutę, ją atidarė ir pamatė du stiklinius kamuoliukus – vieną rudą, kitą mėlyną. 
- Koks tai ženklas? – smalsavo Marsija, bet atsakymo nesulaukė. Jie sėdėjo tyloje ir gurkšnojo viskį. Išgėrus puspilnį stiklą viskio Marsija pasijuto sunki ir silpna. „Vis ta liga“ atsiduso ji. Pakilusi iš krėslo ir neatsisveikinusi sugrįžo į savo kambarį ir atsisėdo plastmasinėje kėdėje.
Ryte Marsija prabudo savo lovoje. Pasirąžiusi nusipurtė prilipusi smėlį ir išsivalė dantis.  Burnoje liko pagirių prieskonis.
Marsija pasižiūrėjo į elektroninį kalendorių. Buvo praėjusios trys dienos nuo flashboxo paieškų pradžios. Tarp visokiausios buitinės technikos mergina susirado dėžutę su užrašu „NVKK-ekstra“ ir išgėrė vieną neišvaizdžiai pilką tabletę. Ji ėmė svarstyti, ką galėtų nuveikti šiandien ir nutarė, jog reikėtų susitikti su instituto direktore Eva ir papasakoti apie savo atradimus. Eva pasitikėdavo studentais, kai kurie studentai pasitikėdavo ja. Marsija pasitikėjo tiek instituto direktore, tiek savo marškinėliais, žadančiais visiems gerovę 2040-aisiais. Tai buvo ne tiek rimtas, kuo nors paremtas pasitikėjimas, kiek ramus susitaikymas su situacija, kada lieka tik pasitikėti, nes nuo to niekam ne blogiau.  Išgėrusi žydrą kofeino tabletę Marsija pasijuto žvali ir išsiruošė į institutą. Rūkas dar buvo netirštas, matėsi pastatų kontūrai.
Pakeliui į institutą Marsija pamatė vaiką, baltais dažais nuteptu veidu. Ji greit pakeitė savo planą ir nuėjo jam iš paskos. Baltais dažais nutepti veidai visuomet reiškė ritualinius šokius, kurių tikrąją reikšmę vietos gyventojai tik nujausdavo, tačiau ne visuomet galėdavo paaiškinti žodžiais.  Berniukas nuėjo namo. Marsija pasibeldė ir paklausė, ar galima užeiti. Išgirdusi „prašom“ ji įėjo ir paaiškinusi, jog dvi dienas miegojo, nes blogai jautėsi dėl NVKK, ėmė klausinėti, kas vyksta Nwachicoluane‘je.
Nwachicoluane‘je neseniai baigėsi ritualiniai šokiai ir prasidėjo ceremonija, kurios metu buvo prašoma protėvio, pirmo atsikėlusio į šias vietas, palaiminimo. Šį kartą ceremonija buvo neįprasta – joje dalyvavo baltieji portugalai, Tomas ir jo žmona.
Marsija atsisveikino ir nuskubėjo prie vienintelio medžio šiose vietovėse, kur ir vykdavo protėvio garbinimai. Po keleto valandų, kuomet rūkas buvo jau tirštas, Marsija buvo prie medžio išsikerojusia plokščia šakų viršūne.  Susiraukšlėjusi senučiukė, iš pažiūros šimto metų (tačiau jai tebuvo penkiasdešimt), pilstė naminį vyną į vieną stiklinę. Pirmiausia ji kreipdavosi į medį, greitakalbe aiškindama, jog vynas ir kitos gėrybės skirtos didžiajam protėviui, nupildavo šiek tiek vyno po medžio šaknimis, vėliau ragaudavo pati ir tuomet duodavo po gurkšnį arčiausiai sėdintiems. Po medžiu sėdėjo daugybė žmonių, visi basi, parietę kojas po savimi. Kiek toliau buvo suversti tų žmonių batai. Kiekvieną vyno stiklinę lydėjo giesmės. Marsija nusiavė batus ir atsisėdo minios pakraštyje. Ji nebuvo šios bažnyčios narė, tačiau kartas nuo karto jai tekdavo dalyvauti tokiose ceremonijose. Ji ėmė dairytis. Prie medžio buvo pririštas juodas klonuotas ožys. Jis smalsiai stebėjo senučiukę, kartais sumekendavo, ir atrodė, jog aktyviai dalyvauja ceremonijoje. Šalia jo buvo padėtas juodas klonuotas gaidys surištomis kojomis. Ceremonijoms buvo naudojami klonuoti gyvūnai, mat taip galima gauti be priekaišto juodus ožius ir gaidžius, tačiau nepaisant klonavimo, gyvūnai buvo labai brangūs ir naudojami tik išskirtinėmis, nepaprastos svarbos progomis. Šalia senutės sėdėjo vienintelė baltaodė šioje minioje – skirtingų akių portugalo žmona. Dažniausiai jai tekdavo atsigerti vyno po senutės. Tuomet arčiausiai sėdintys jai tapšnodavo per pečius. Keletas vaikų išdažytais veidais taip pat sėdėjo šalia susiraukšlėjusios moteriškės ir pabaigdavo vyno likučius stiklinėje, kai ši grįždavo pas žiniuonę. Kai buvo pabaigtas vyno butelis ir ištrauktas antras (ar kelintas, juk Marsija stebėjo ceremoniją ne nuo pradžių), keli vyrai pakilo, atrišo ožį ir nusivedė jį. Marsija pamatė Tomą, apsuptą jam kažką aiškinančių senukų. Iš jų kalbos ir susikaupusio portugalo veido buvo galima suprasti, jog svarbi kiekviena pokalbio detalė. Aleksas, nešinas skara apgobtu nedideliu nešuliuku, priėjo prie Tomo žmonos ir pasivedė ją į šalį. Iš skaros jis ištraukė flashboxą ir padavė jį portugalei. Taip Marsija rado flashboxą, ir, beje, užsidirbo pinigų, nes iš instituto direktorės duotų ji buvo pirkusi tik sausainius.
Tomo žmona sugrįžo prie medžio, padėjo prie jo flashboxą, išsitraukė įrankius ir prie flashboxo ėmė taisyti anteną. Galingos antenos Indijoje buvo nago dydžio, tačiau Afriką pasiekdavo tik plaštakos dydžio gremėzdiškos vielos.  Giesmės netilo. Senutė išpešė gaidžiui keletą plunksnų ir padėjo prie medžio. Tuo metu minia prasiskyrė ir portugalė įjungė flashboxą. Viena erdvė apėmė medį ir žiniuonę, dar kurį laiką matėsi jos kontūrai, tačiau flashboxui pradėjus veikti visu pajėgumu ji pranyko už aklinos sienos. Į kitą erdvę įėjo portugalas skirtingomis akimis. Marsija jam pamojavo, bet jis buvo susikaupęs ir į žmones nekreipė dėmesio. „Bala nematė jo žmonos, tokia keista ta ceremonija, gal aš jo daugiau nepamatysiu“ galvojo tuo metu Marsija ir mojavo tol, kol portugalas dingo flashboxo realybėje. Į trečią erdvę įėjo du vyrai, vienas jų tempė juodą ožį, kuris visai nenorėjo eiti į tokį neaiškų kibernetinį daiktą, o kitas nešėsi kirvį ir juodą gaidį.  Į ketvirtą erdvę suėjo vaikai išdažytais veidais. Sėdintys aplinkui išsibarstė – vieni pradėjo šokti ir dainuoti, kiti užsitraukė cigaretę ar aptarinėjo kažin kokius reikalus. Marsija paėjo į šalį ir pusvalandį žiūrėjo į flashboxą, tokį įprastą daiktą institute, tačiau labai neįprastą kitoje aplinkoje - prie protėvio medžio. „Turbūt jau reikia eiti pas Evą ir pasakyti, jog radau flashboxą“, pagalvojo Marsija ir patraukė atgal į Nwachicoluane.
Daugiau nei po valandos Marsija stovėjo prie instituto durų taip pat, kaip prieš tris dienas. Dar po minutės ji jau buvo instituto direktorės kabinete.
- Laba diena, – pasisveikino Marsija.
- Sveika, - pažvelgė į ją pro holografinius grafikus Eva. – kaip sekasi?
Marsija papasakojo apie flashboxo radimą, Eva susiraukė:
- Bet ar reikėjo vogti? Juk galėjo pasiskolinti toms savo apeigoms, aš visuomet pritariau maldoms protėviams ir kitokiai mistikai. Tiesa, ačiū, kad suradai, aš turbūt mažiausiai integruotas į visuomenę žmogus šitame dievo užmirštame užkampyje, man niekas nieko nebūtų pasakęs, neįsivaizduoju, ką čia šitame kaime aš darau... – burbėdama Eva pakilo nuo stalo ir ėmė brautis pro kabinetą užvertusią techniką link išėjimo.
- Eisi kartu? – paklausė instituto direktorė Marsijos ir ši linktelėjo galva. Marsijai buvo smalsu, kuo baigsis ši istorija, ir neramu dėl portugalo skirtingų spalvų akimis.
Dvi moterys, mažytė baltaodė ir didoka tamsiaodė, rūku yrėsi iš Nwachicoluane‘s link ceremonijų medžio. Kai jos atėjo, rūkas jau buvo tirštas, prie medžio dar niekas nebuvo pasikeitę – kažkas dainavo, šoko, kažkas šnekėjosi ir žvilgčiojo į flashboxą. Instituto direktorė Eva murmėjo „neįsivaizduoju, ką daryti“, o jos studentė Marsija žvalgėsi aplink. Galop Eva ryžtingai patraukė link seniausių ceremonijos dalyvių ir kažką ėmė aiškintis mojuodama rankomis. Po devynių minučių aplink flashboxą smogas išsisklaidė dvidešimties metrų spinduliu ir pasklido šviežias deguonies kvapas.

2036-aisiais buvo likę 4 metai iki pergalingos „gerovės visiems“ pasiekimo. Tai, ką matė Marsija, vėliau buvo įtraukta į istorijos vadovėlius. Su Žemės gyventojais pagaliau ėmė bendrauti ateiviai iš kitos galaktikos. Tai neatnešė „gerovės visiems“, tačiau Afrikos žemynas tapo pirmaujančiu pasaulyje. Ateiviai manė, jog rasė, sugebėjusi pasiųsti sveikinimo ženklą, - pažangiausia, tad pasidalino savo žiniomis ir technologijomis su afrikiečiais. Pietinė Afrikos žemyno dalis greitai pralenkė Indiją, o sankcijomis ir ieškiniais užbombarduotos Europos ir Šiaurės Amerikos šalys liko vargingiausiomis šalimis pasaulyje. „Mulungu“ (taip Nwachicoluane‘je vadinami šių šalių gyventojai) tapo skurdo ir neišsilavinimo sinonimu. Nwachicoluane suklestėjo kaip nauja Afrikos žemyno sostinė, čia dabar priimami svarbiausi pasaulyje nutarimai. Marsija įsirėmino savo marškinėlius ir nuo to laiko rengiasi tik naujais moderniais drabužiais.

Nwachicoluane, 2008 m. birželis-liepa