paprastas

Lyg lapas nukritęs rudenio balon basom kojom žengiu.
Neramu aplink, vis dairaus. Gal kas alkanas mano akių?
Kažko taip lyg ilgu rudens, o gal tik pavasario vėjo...
Visada per vėlai, niekada per anksti - taip žydėti rūko alėjoj.

Apkabinti sapnų karaliją ir keliauti su nieko mintim.
Netikėti ašarom juoko ar sudeginta vakar lemtim.
Atsisėst vieną vakarą sotų ir suprast, kad tu niekas esi.
Pašnekėt su savim ir išgert į sveikatą, ant kurios tu kasdieną dedi.

Dar tebeskamba žodžiai, kuriuos pasakei...
Įskiepijai nejautrą sielos gelmėj.
Nebaisu, nepražūsiu dar, kol kitas mėnuo ateis
Gal tada vėl nubusiu su viltim, gal suras, gal mylės, gal atleis...