Ieškojimai

- Jau turiu lėkt, Tomai, - sušnibždėjo Jolanta.
Ji užsimiršus pabandė paliesti jo skruostą. Veltui. Jolanta išskleidė plačiai rankas ir šovė į viršų. Štai ir Saulės kapinaitės. Jolanta žino kiekvieną čia takelį. Ji truputį nuleido rankas ir ėmė leistis žemyn. Kai ji priartėjo prie kapinaičių pakraščio, ant kalvelės pamatė laidotuvių procesiją. Jolanta dar labiau suglaudė rankas ir išlėto priartėjo prie jų. Ji pažino savo vaikystės draugę Zitą. Zita nešė gėlių krepšelį, ašaros byrėjo jos skruostais. Jolanta prisiminė kaip jos panos būdamos mėgo karstytis po trijų kryžių kalną. Abi buvo lieknos ir tokios jaunos. Dabar Zita buvo panaši į kubilą sunkiai besiropščiantį į kalnelį. Jolanta ieškojo savo vienintelio sūnaus. Vargšas jos berniukas, kas jį dabar priglaus, paguos be jos. Juozukas jau buvo visas vyras, bet dažnai atbėgdavo pas mamą patarimo. Jolanta žinojo visus jo meilės paklydimus, visus norus ir svajones. Jie buvo labai artimi. Buvo.... Jei Jolanta galėtų verkti.... Sesuo praėjo pro šalį lediniu veidu, taip atrodė, kad vyksta tai, kas ir turėtų vykti. Jolanta pažino kelis savo bendradarbius. O šios ponios gražia juoda suknia Jolanta nepažinojo. Ji prisiartino arčiau, juodoji suknia pasimuistė lyg būtų į ją padvelkęs ledinis vėjas.
Pagaliau laidotuvininkai priėjo Jolantos kapo duobę. Duobkasiai jau laukė pasiruošę. Kunigas pradėjo berti maldos žodžius. Jolanta apsuko dar kelis ratus, dar.... Ji ieškojo Jo. Staiga jos žvilgnis užkliuvo už nuošaly į pušį atserėmusį stovintį vyriškį. Tai buvo Jis. Jis rankose spaudė rožes, glėbį rožių! Jolanta priartėjo prie Jo. Bandė glaustis arčiau. Ne, ji neužuos jo odos kvapo, ji negali jo paliesti, bučiuoti. Jis išsitraukė cigaretę. Patraukė ir išpūtė dūmų kamuolį tiesiai Jolantai į akis. Sekundei susidarius migla, paslėpė jo dangiškas akis.
Laidotuvininkai būreliu patraukė link kapinaičių vartų. Jis priėjo prie šviežiai supilto kauburėlio nukloto gėlių. Pasilenkė ir padėjo purpurines rožes ant Jolantos širdies. Pradėjo lašnoti. Jolanta priartėjo prie Jo. Jis susigužė. Taip ir liko stovėti dviese, bet tokie vieniši.