Pasaulis 6

Šiandiena Jovitos gimtadienis. Ji man skambina, klausia kada ateisiu. Pusiau juokaudamas, prisižadu būtinai ateiti. Tai sakydamas išgirstu lengvą jos kartelį: „ Aš turiu tris išeigines... Kuo anksčiau ateisi, tuo geriau, – sako į telefoną. – Aš skambinu tau, nes galvoju apie tave. O tau nerūpi pasidomėti manimi, tu niekados man pirmas nepaskambini... Oli, kodėl aš jaučiuosi tokia vieniša toli nuo tavęs?.. Bet jei tu dažniau ateitumei!.. Kai būsi laisvas, paskambink. Žadu išeiti kur nors prasiblaškyti, beje, manau, kad visai neilgam“. Tikrai dabar žinau, ji stovi priešais langą stipriai susijaudinusi ir visiškai į nieką nekreipia dėmesio; tuščios akys atrodo kiauros, žiūri į tirštą debesį aprasojusiame lango stikle, kas neturi jokios reikšmės mano atsakymui. Jai reikalinga atgauti pusiausvyrą. Tarp mūsų įsivyrauja tyla, pasidarau medinis, pralaimėjęs mūšį asilas. Bet tai ne viskas, lieku nesupratęs: noriu sekso, ar noriu Jovitos?..

Spoksau į lubas, iš lėto vartau laikrodį rankoje, nežinau kiek ilgai tai tęsiasi. Girdžiu žodžius: „Tu vis neapsisprendi? “. Šitaip būna visada: iš pradžių aš tingiai apie ją galvoju, noriu likti namuose, kol galiausiai viskas kažkur sugriūva, kai nejausdamas sienų atsigulu į jos minkštą patalą, į mano kaulus susmenga Jovitos kūnas. Sudėtas ir iščiupinėtas jos lūpų, be menkiausio atsakomojo judesio laikau ją tarytum statulą mėsos gabalo, garsiai išsikeikęs iš vidaus savo žarnų, bandydamas suprasti, kas man po galais yra... Kažkur girdžiu: „Paskubėk, paskubėk“, – man šaukia į telefoną, mažumėlę verkdama. Vienintelis žmogus, kuris buvo stipriai įsipainiojęs po mano kojomis, kad aš galėčiau sulaukti ateinančio savaitgalio, kad ir be didžiausio entuziazmo, buvo ši moteris. Lyg sapne girdžiu varinį balsą „... Neapsisprendi, neapsisprendi“, viso labo mano laikrodis rodo lygiai dešimtą ryto.

Dieną užeinu į „Gap“ naujų trumpikių. Turiu labai kvailą savo įsitikinimą dėvėti vis naujas trumpikes, lyg dėl to mergina lengviau duotųsi krušama. Visą laiką skamba mano telefonas, Jovita klausinėja, kodėl neatsakau į žinutes, o aš atsiprašau, kad neturiu tam dabar laiko. Pagaliau susinervinu ir nutraukiu pokalbį, puolu skaityti, ji rašo, ką norėsiu valgyti. Negalėjau susilaikyti nepaskambinęs atgal, mudu susitariame kepti vištienos krūtinėles.
Jau slinkdamas pro duris ant pakabos išvydau plevėsuojančią suknelę. Iš tolo priminė skaisčiai spalvotą drugelio sparną. Besivyniojančios plonos juostelės siekė žemę. Norėjau išvysti kaip iš tikrųjų atrodo – paliečiau įšilusią nuo lempų šviesos medžiagą, likau maloniai nustebintas, ji išslydo iš mano pirštų į apačią.

Pardavėja elgiasi santūriai. Mūsų akys susitinka pusiaukelėje virš pirkinių maišelio, kur ji „padaro“ kietą ranką, man šiek tiek išsiviepia. Kaip bjauriai dabar jaučiuosi, palikdamas spėlioti kam ji – suknelė? Vyrai ir moterys: mes ir jos. Pardavėja man sako: „ Gero nešiojimo. Tik nesugalvokite grąžinti“. – „Galimas daiktas, – atsakau. – Nusiteikite tam, kas blogiausia“. Mergina labai keistai į mane žiūri, arogancija paslepia visą natūralų grožį. Staiga žmonių grūstyje kažkas netikėtai manęs klausia:

– Ką čia veiki?
– Ką?
Aš atsisuku į Ievą.
– Zombis, – atsako. – Kam čia? – rodo į maišelį, – mėlyna suknelė? – spaudžia delną.
– Tau.
– Šita man nepatinka.
– Eik sau!.. Pasimatuosi ir patiks. Kaip čia atėjai?
– O tu? – atšauna. – Pasilik suknelę, man nereikia, turiu jų pilną spintą.

Žiūriu į Ievą ir galvoju: mėšlas, aš viską sugadinau! Stebiu jos didelius juodus plaukus, maždaug dengiančius visą galvą, ji leisdama save apžiūrinėti, stovėjo persimetusi sunkią rankinę ant peties, ir visą tą laiką nuobodžiai aplinkui mane žvalgėsi. Norėjau paliesti jos rausvą skruostą, nebeturėjau to jausmo nuo praeito karto, kai paskutinį kartą ją dulkinau, dabar tai atrodė neįmanomu dalyku, labai sunkiai suvokiamu, įtikinamu, kad ši mergina išleistų bent keletą šūksnių į mane, pripildytų viengungišką naktį, ją sudrumstų. Ji beprotiškai – tarsi naikinantis sprogmuo – staiga mane sukrėtė, mano fantaziją savo šviežiais kvapais, kuriuos aš įsivaizdavau jos kelnaitėse, ir išplėšta nekaltybe, nuo galas žino ko, kelių vyrų tarpkojų, tarsi tam, kad mane pasiektų. „Kaip visada“– garsiai atsakau jai.
– Tu kažkoks keistas. Stovi šalia ir manęs nematai, jau senai tave stebiu. Eikime išgerti kavos, esu be pusryčių. Neturiu daug laiko, užsirašiau į kirpyklą.

Kai išeiname į gatvę, ten purškia lietus, saulė atrodo kažkur ištirpusi, tapusi juoda skyle su tuščiu vaizdu priekyje. Šaltis ima raitytis nosyje. Staiga už minutėlės gatvėse atgyja muzika, kyla į kiaurą debesį, skleidžiasi. Maždaug jau pradeda temti, kai aš atsigaunu, matuoju kiekvieną žingsnį, atrodo, kažką vertą šalia Ievos. Žingsnis vis naujas, ir naujas... pagautas keisto, idiotiško impulso.

Mes atsisveikinome. Ji nuėjo nešdama visas mano viltis, geismus, meilę, susidėjusi į sunkią rankinę. Ieva spinduliavo vaivorykštę, jaučiausi pasimetęs, nebežinojau į kokią pusę pasukti, kaip garsiai jai sušukti, kad iš tolo atsigręžusi man pamojuotų. Tai buvo bergždžios mintys, nupūstos tornado į tolimiausius kalnus, per užkimštas praeivių akis į švytinčią spalvą. Stovėjau nešinas „drugelio“, trumpikių, manęs laukė Jovita, mes turėjome kepti vištos krūtinėles.
Viskas taip ir buvo: Jovita labai apsidžiaugė, buvo labai juokinga, krykštavo prieš veidrodį su nauja suknele, sukinėjosi ant smailių aukštakulnių, jos kuklumas, likęs kitame pasaulyje, dabar slėpėsi nematomuose mano spąstuose. Linktelėjau galvą ir paklausiau, ar jai patinka šita suknelė.
– Patinka? – pribėgusi stipriai apkabina, – pabučiuok mane labai labai švelniai į lūpas, tada tau pasakysiu! Pasilik šią naktį, gerai?