Šuns dienoraštis

Man svetimos pastangos kam nors patikti. Dėl aiškumo pabrėžiu: pastangos, bet ne noras. Būtų keista nenorėti patikti. Nebent būčiau visų atstumtasis ir nežinočiau, kas tai yra. Bet dabar kalbu apie pastangas, kurios, kaip sakiau, man svetimos. Todėl ir nebaigiau šunų mokyklos.
  Man gražu žiūrėt į diplomuotus išauklėtus šunis, tiek daug mokančius ir tokius orius; visada žavėjausi protingesniais už save ir be galo troškau mokytis, tad vos mano gabumai ir troškimai buvo pastebėti, mane užrašė šunų mokyklon. Va tada ir nuvyliau visus, nes kažkas manyje pasipriešino visoms toms gult stot komandoms, stovėjau susigėdęs lyg paskutinis nevykėlis ir negalėjau sau nieko padaryt- kažkas many užsikirto, aš nepaklusau bijodamas atrodyti kvailai, nors didesnio kvailio už mane tuo metu ir būt negalėjo. Iki šiol man pasitaiko situacijų, kai geriau būnu visiškas nevykėlis, bet nesiimu vaidmenų, kurie man nepriimtini, nors tos savybės ir nelaikau gera.
  Iš mokyklos mane išmetė kaip niekam tikusį, nors aš savęs tokiu nelaikiau, nes niekam tikusių išvis nebūna. Buvau neoficialiai įdarbintas namų sargu; sakau, neoficialiai, nes iš manęs nelabai ko bebuvo tikimasi. Iš pat pradžių ėjau savo pareigas kuo sąžiningiausiai, nes tokia jau mano prigimtis, o galiausiai jos man net pradėjo patikti, nes pasijaučiau ne tik reikalingas, bet ir sugebantis. Atradęs save, kaip įvardytų žmonės. Tapau orus, kaip tie mokytieji. Bet vakar atsitiko tai, kas privertė mane pabrukti uodegą.