„Meilės idilė“

Ir jei pavėsy, soduos, naktį,
Ji glaustų mane krūtine,
Kalbėtų į ausį žodžius stebuklingus,
Kartočiau jai vis dėlto - ne...

Jos lengvos pėdos slysta man tarp kojų,
Rasotas veidas liečiasi prie geltonų plaukų,
Sudegti noris šią akimirka ant laužo deivės,
Kuri taip mane klupdo gal dėl žvilgsnio,
O gal dėl skruostų besiliečiančiu prie jos krūtų..?

O vėl mėnulis šviečia, kuriantis šešėlius,
Dabina vynuogių lapus balta šviesa,
Panoro meilė mano širdyje draskytis,
Kaip drasko vėjas verkiančių žvejų bures...

Ak!.. vis dėlto man gera,
Paskendęs būsenoj ir vėlei aš esu,
Matau tik grožį, nematau aš meilės,
Kaip sunku būti mylinčiu ir mylimu.