Ji žadėjo niekada daugiau neverkti. Žadėjo būt išdidi ir kovot net su pačiu Dievu jeigu reikės. Bet tą lietingą sekmadienio vakarą ji palūžo ir suprato, kad gyvenimas jai per sunkus. Ir gailiai gailiai pravirko. Ašaros pjaustė jos veidą, pjaustė širdį, pjaustė sielą. Kovą su pačia savim ji pralaimėjo....
Svajūnė prisidegė cigaretę. Ir tyliai prašneko pati su savimi:
- Negaliu patikėti tuo ką patyriau. Skausmas veria man širdį, ir kažką pakeisti jau neįmanoma. Žiūriu į dangų, klausiu kodėl, kodėl negalėjo viskas būti kitaip, kodėl aš tokia tapau, kodėl...
Cigaretės dūmai į praeitį ir dabartį. Žmogau, pažiūrėk jai į akis. Tu jose įžiūrėsi skausmą, skaudžią gyvenimo patirtį... dabar gali ją niekint, gali ją mušt, gali daryt ką tik nori su ja, vis vien ji to nejaus.. nors kažkada net žodį bijojai jai pasakyt, o dabar viskas.. ji krito ir niekada daugiau neatsikels. Tą lietingą sekmadienio vakarą Svajūnės kūnas atsisakė judėti, kaip nušautas paukštis krito ant savo kambario grindų ir akyse prabėgo jos gyvenimas..
Daugtaškiai. Kai jų daug, jie erzina. Užsimojai rašyti knygą. Bet tikriausiai dar net nenumanai, apie ką ji bus, ką toji ji ištikrųjų patirs. Net nežinai, kaip ji jausis. Atrodo, jog tau svarbiausia naudoti šokiruojančius žodžius, frazes - ašaros pjaustė veidą, skausmas veria širdį. Tai žiauriai banalu, tai taip nieko nepasako, ir nesuteikia jokių emocijų.
Jos monologas lėkštas. Reikia mažiau tų KODĖL. Jie labai primena meksikiečių serialus.
"Cigaretės dūmai į praeitį ir dabartį." Čia gerai.
Norisi stiliuko. Bet manau, kad potencialo kurti ir tobulėti, turi :) Sėkmės :)
Mergina patyrė didelį sukrėtimą, kažkas labai skaudaus įvyko, tai kaip ji jaučiasi, kas vyksta, ką ji daro?
"kūnas atsisakė judėti, kaip nušautas paukštis krito..." - šita vieta patiko, ji parodo emociją, visa kita - ne.