Diena

Aistė sėdėjo linguojančiame troleibuse ir apmąstė praėjusią dieną. Ta kanklių mokytoja ir vėl ją aprėkė, bet Marius pasakė, kad jai tinka palaidi plaukai, ir nusišypsojo. Dar prisiminė, kaip vienas protingas žmogus pasakė, jog visas gyvenimas jai dar prieš akis. prisiminė mamos akis, ir žvilgančius sesutės plaukus... Visa taip susipynė, kad ji ėmė ir pravirko... Sėdėjo troleibuse, žiūrėjo pro langą ir verkė. Pati jautėsi kaip beprotė, bet negalėjo sustabdyti ašarų ir verkė. Pagaliau išlipo ir nužingsniavo kaukšinčiais batais ikii savo bendrabučio. Kambariokė sėdėjo ir graužė knygas, o Aistė gailėdamasi savęs mąstė, kad ji dar per jauna gyventi atskirai nuo tėvų, nors jai jau 15. Tuomet ji atsigulė į lovą ir užmigo. Prieš tai pamąsčiusi apie visą pasaulį ir tuos kuriems geriau nei jai. Bet pamiršo, kad esti ir kitokių.