Kartūs saldymedžio vaisiai 1 dalis.

Pabudau pažadinta paukščių čirpimo. Pramerkiau akis. Tik dabar prisiminiau, kad esu sodyboje. Buvo šeštadienis. Vakar su tėvais atvažiavome čia pabūti porą dienų. Sekmadienį vakare planavom grįžt namo, nes tėvam reikėjo į darbus. Ačiū Dievui, kad man jau buvo atostogos. Atsikėliau ir priėjau prie lango. Saulė švietė akinamai skaisčiai. Teko net prisimerkti. Atidariau langą ir  įkvėpiau gryno oro gurkšnį. Uždariau langą ir grįžau į lovą. Oras buvo nuostabus, bet nenorėjau nieko daryti. Atsisėdau ant lovos ir pasirąžiau. Perbraukiau ranka plaukus. Kažkas pabeldė į duris. Pasakiau:
-Prašom.
Pro duris įžengė mama. Ji vilkėjo rožinį šilkinį chalatą ir buvo susivėlusi.
-Labas rytas, Gintare, -pasisveikino mama.
-Labas, mama.
Ji kaip visada šypsojosi, ir nors atrodė susivėlusi, buvo nuostabi. Mylėjau ją neapsakomai. Nežinau, ką daryčiau, jei netekčiau jos.
-Ką valgysi pusryčiam? -paklausė.
-Nežinau. Ką nors laaabai skanaus, -tariau.
Mama nusijuokė ir mirktelėjusi man išėjo. Aš nuėjau prie sofos, ant kurios gulėjo mano vakar numesti drabužiai. Jie dar buvo drėgni. Prisiminusi, kas nutiko vakar vakare nusišypsojau. O, buvo linksma...
-Ne, tėti! Nereikia! -sušukau, bet tėtis mane įstūmė į vandenį. Kepurnėjaus vandeny kaip mažas vaikas, nemokėdamas plaukti. Kai išlipau ant kranto, tėtis smagiai iš manęs juokėsi. Aš nieko nelaukdama įstūmiau į vandenį ir jį. Šis įgriuvo į ežerą. Dabar jau aš juokiausi. Tėtis išlipo iš vandens ir apkabino mane.
-Ačiū, kad esi tokia nuostabi, -pasakė jis. Paskui dar ilgai džiovinausi plaukus.
Paėmiau drabužius ir nuėjau į vonią. Paėmiau mamos plaukų džiovintuvą iš spintelės ir truputį pradžiovinau sijoną, palaidinę. Apsirengiau ir grįžau į kambarį. Pasiklojau lovą ir nuėjau prie veidrodžio. Pažvelgiau į save veidrodyje. Plaukai kaip kokie šiaudai, žalios, kaip katės, akys, kvaila fizionomija. Net nusijuokiau pati iš savęs. Susišukavau ir numečiau šepetį ant spintelės. Nusileidau į apačią. Jau koridoriuje pajutau pusryčių kvapą. Jis kaip visuomet buvo labai viliojantis. Greitai atsidūriau virtuvėje. Tėtis jau sėdėjo ten prie stalo ir skaitė laikraštį. Pamatęs mane nusišypsojo ir pasisveikino. Atsakiau jam ir atsisėdau prie stalo. Mama stovėjo prie viryklės ir kažką darė.
-Ginta, tiks tau blynai s braškių uogiene?
-Aha, žinoma, -atsakiau.
Tėtis  padėjo laikraštį ant stalo  ir pažvelgė į mane. Mudviejų žvilgsniai susitiko ir abu pradėjom juoktis.
-Jūs ir vėl iš vakar vakaro juokiatės? -paklausė mama, duodama man ir tėčiui lėkštes pilnas blynų.
-Ah.. a.. -išlemenau.
Kai juoko priepuolis baigėsi, paėmiau uogienės indelį ir susikroviau pusę turinio ant blynų. Tėtis irgi.
Po pusryčių nuėjau prie ežero ir atsisėdusi ant lieptelio įmerkiau kojas į vandenį. Saulė švietė man į veidą ir maloniai šildė. Kojas vėsino ežero vanduo.
-Mama, gali atnešt man akinius nuo saulės? -sušukau atsisukusi į namo pusę.
-Aha, tuoj.
Luktelėjau kol mama atneš akinius ir užsidėjau juos. Ji paliko mane vieną. Užsidėjus akinius saulė nebespigino į akis. Staiga man pasirodė, kad kažkas stovi kitame ežero krante ir mojuoja man. Nusiėmiau akinius ir atidžiau įsižiūrėjau. Nors ir labai toli, bet mačiau, kad kažkas ten stovi ir man mojuoja. Lyg ir vaikinas kažkoks.
-Ginta! Ginta! -išgirdau kažkokį balsą, atskambantį iš labai toli, bet aiškiai girdėjau, kad mane šaukia.
Nebekreipiau dėmesio į tą juokdarį ir atsisėdau ant lieptelio. Įmerkiau kojas į vandenį ir stengiausi neklausyti to bepročio.
Pasėdėjusi kokį pusvalandį išgirdau, kad kažkas atbėga iš dešinės. Nusiėmiau akinius ir pažiūrėjau, kas ten toks. Siluetas vis artėjo. Čia gi Tomas, dingtelėjo man.
-Oi, sveika... Kaip.. aš bėgau.. nepatikėsi... -vos gaudydamas kvapą kalbėjo mano klasiokas.
-Tomai, ką tu čia veiki??
Tas nusijuokė.
-Taigi šaukiau tave..
-Tu?
-Jo.
Nusijuokiau.
-Tau gal biški perkaito smegeninė?
-Ne, -tarė Tomas ir nusijuokė.
Iš namo išėjo mama. Pamačiusi, kad Tomas čia, ji atėjo prie mūsų.
-Sveikas, Tomai, -pasilabino mama.
-Laba diena.
-Ką veiki čia? -pasidomėjo ji.
-Atėjau jūsų dukters aplankyti, -tarė jis ir pažiūrėjo į mane. Jo  akyse šokinėjo mažos ugnelės.
Mama įtariai nužvelgė mudu ir nuėjo atgal į namą.
-Na? Ką veiksim? -paklausė jis.
-Nežinau.. Gal nori pasimaudyt? -paklausiau ir nelaukusi atsakymo įstūmiau Tomą į ežerą.
Tas nė kiek nenustebo.
-Ačiū, -tarė ir nusipurtė. –Šiandien tikrai karšta...
Nusijuokiau.
Tomas išlipo iš vandens visas šlapias. Nuo jo drabužių ir plaukų srovelėmis tekėjo vanduo. Atrodė jis be galo juokingai. Pradėjau kvatoti. Jis nusišypsojo ironiška šypsenėle ir perbraukė su ranka per plaukus. Plaukai atsistojo ežiuku. Tomas per galvą nusivilko šlapius marškinėlius ir numetė juos ant žolės.
-Na, ir gerai tu čia mane išmaudei... -pasakė.
Aš nustojau juoktis ir užsidėjau akinius ant galvos. Pasirąžiau ir atsisėdau ant žolės. Ir tolėliau nuo ežero, kad Tomas manęs nesugalvotų įstumti į vandenį. Jau užteko vakar šėlionių su tėčiu. Tomas atsisėdo ant žolės prie manęs ir paklausė:
-Na, kaip vasara?
-Nebloga. Geras oras.. Tau?
-Ai, nieko. Va atbėgau pas tave iš kito ežero kranto. Ten gi mano sodyba yra. Pameni?
-Ak, taip. Visai buvau užmiršusi.
-Tai va. Žodžiu, susipykau su tėvais vėl. Negana to, kad sugadino man visas atostogas, tai ir pas močiutę į kaimą nori ištremti. Prakeikiu juos, -kalbėjo Tomas.
Jo veide pastebėjau pyktį ir pagiežą. Atsidusau.
-Man irgi taip būna, Tomai. Tačiau viskas susitvarkys. Aš tikiu, -padrąsinau.
Tomas tik tyliai nusikeikė ir atsigulė ant žolės. Aš nežinojau nei ką jam pasakyti. Nei kaip padrąsinti. Atrodė, kad jokie žodžiai čia negali padėti. Atsistojau ir pasakiau:
-Einu išgerti sulčių. Nenori?
Tomas papurtė galvą. Atseit-nenori. Nuėjau į namą ir įėjau į virtuvę. Mama gėrė apelsinų sultis ir skaitė „Žmones“. Aš nuėjau prie šaldytuvo ir pasiėmiau sulčių ąsotį. Paėmiau iš lentynos stiklinę ir įsipyliau sulčių. Gurkštelėjau kelis gurkšnius vėsinančio krūtinę gėrimo. Sielą užliejo palaiminga vėsuma. Mama pakėlė galvą nuo žurnalo ir nusišypsojo.
-Karšta ar ne?
-Tai jau taip. Padvėst galima.
Padėjau ąsotį atgal į šaldytuvą ir išėjau į kiemą. Pastebėjau, kad Tomo nebėra. Nei atsisveikino, nei ką, pagalvojau. Nuėjau į verandą ir atsisėdau prie staliuko. Pasirėmiau rankomis galvą ir susimąsčiau. Kažkodėl man iš galvos nėjo mintys apie Tomą. Akyse stovėjo jo, šlapio vaikino, portretas. Gal jis išėjo, nes nesugebėjau jo paguosti..

Jau grįžom namo. Sekmadienio vakaras. Aš gulėjau ant lovos savo kambary ir skaičiau knygą. Tėvai sėdėjo svetainėje ir žiūrėjo kažkokį filmą. Pastebėjau kaip mano kambario durys prasiveria. Į kambarį įbėgo mano katė Pūkė. Tokį vardą davėme, nes ji labai pūkuota ir miela. Kailiukas švelnus. Atrodo, kad lieti debesį. Mano augintinė užšoko man ant kelių ir sumurkė. Pabadė šlapia nosyte mano ranką. Taip ji visada prašydavo ją paglostyti. Paglosčiau katę. Staiga suskambo mano mobilusis. Pūkė nušoko nuo mano kelių, o aš žengiau prie rašomojo stalo. Ten gulėjo mano telefonas. Ekrane mirgėjo nepažįstamas numeris, bet vis tiek atsiliepiau.
-Alio?
-Labas, Ginta.
-O, čia tu, Tomai..
-Jo, aš.
-Na? Ir ko gi reikia?
-Man reikia susitikti.
-Ar kas nutiko?
-Man reikia išsikalbėti, Ginta. Nebegaliu daugiau taip gyventi. Prašau  tavęs...
-Gerai.. Bet kur susitiksim? -paklausiau nustebinta tokio Tomo tono. Kažkaip pasirodė, kad jis verkia.
-Ačiū, Ginta. Susitikti galim kavinėj kokioj. Gal „XX galerijoj“? Ten būna mažiau žmonių..
-Aha. Tuoj būsiu, -pasakiau ir padėjau ragelį.
Net nežinau kodėl, bet mano širdis beprotiškai daužėsi. Rodos, tuoj iššoks iš krūtinės. Pribėgau prie spintos, apsivilkau baltą sijoną ir raudoną palaidinę. Susišukavau, į rankinę įsimečiau telefoną ir nusileidau laiptais į apačią. Apsiaviau basutes ir jau ruošiausi eiti, bet išgirdau mamos balsą, visai nieko gero nežadantį.
-Kur susiruošei?
-Susitikti su drauge.
-Kokia?
-Simona. Jai reikia pagalbos.
Mama patikėjo (bent man taip pasirodė) mano puikiu melu ir grįžo į svetainę.
-Tik per ilgai neužsibūk, -šūktelėjo.
-Būtinai, -pasakiau ir pati sau tyliai nusijuokiau.
Išrūkau pro duris. Gyvenom nuosavame name taigi iki miesto teko paeiti ilgėliau, bet, matyt, taip skubėjau, kad net nepastebėjau, kaip atsiradau mieste prie kavinės „XX galerija“. Įžengiau į vidų. Prie baro stovėjo barmenas ir kalbėjosi su prie baro sėdėjusia panele. Jie abu į mane atsisuko, kai įžengiau pro duris. Tas vaikinas prie baro man nusišypsojo ir toliau kalbėjosi su ta nepažįstamąja. Aš apmečiau akimis kavinę ir pamačiau prie vieno staliuko Tomą. Kavinėje be jo daugiau lankytojų nebuvo. Na, ta panelė prie baro, bet, matyt, ji to barmeno draugė. Aš žengiau prie staliuko, kur sėdėjo Tomas. Jis atrodė tikrai prastai. Atsisėdau prieš jį ir pasidėjau rankinę ant kelių. Tomas pakėlė galvą ir nusišypsojo man skausminga šypsena. Jo akys buvo paraudę.
-Ačiū, kad atėjai, -tarė.
-Juk mes draugai, Tomai. Nepalikčiau tavęs nelaimėje. Juk žinai tai, -tariau padrąsinamai.
-Ginta.. Aš pabėgau iš namų..
Užsidengiau ranka burną.
-Ką? Kaip..
-Va taip.. Pabėgau. Nekenčiu savo tėvų. Jie galutinai mane palaužė pasakydami, kad aš ne jų sūnus ir jie manęs visai nemyli. Jau norėjau eiti žudytis, bet kažkas mane privertė apsigalvoti.
Klausiausi Tomo trumpo pasakojimo negalėdama patikėti, kad viskas taip blogai.
-Ir ką darysi?
-Nežinau. Gal eisiu pas draugą kokį pagyventi kurį laiką.. Bet yra dar kai kas.
-Kas? -sunerimau.
-Aš jau seniai įsimylėjęs.
Ši žinia šiek tiek mane pradžiugino.
-Na, va. Šis tas gero. O kodėl sakai, kad jau seniai esi įsimylėjęs?
-Jau seniai. Tai mano klasiokė. Ji tokia nuostabi... nemoku jos žodžiais apibūdinti.
-Ir kas gi ji, Tomai? Pasakyk, nebekankink manęs.
-Tu, Ginta.