Raudoni stiklai

Žiuljenas: apie keturiasdešimties metų prancūzas, žilstelėjusiais plaukais, plaukiko kūno sudėjimo.
Mikė: jaunutė japonė, tapybos meno, pirmo kurso studentė.
Sergėjus: trisdešimt aštuonerių metų rusas.


I DALIS:
***
- Žiuljenas. - Ištiesiau ranką.
- Miki.
- Įdomus vardas.
- Mano tėvas dievinti Mikis Mauzas.
Įdėmiai ją nužiūrėjau ir suraukęs antakius ištariau:
- Na, gal truputi ir panaši...
- O tavo tėvas turbūt dievinti mėsos Žiuljenas? - Pašnekovė trinktelėjo masyviu virtuviniu peiliu į stalą. - Pagaminti?
- Labai šmaikštu. Tik ne iš manęs. - Žaismingai mirktelėjau žaviąjai pikčiurnai.

IŠ ŽIULJENO MEMUARŲ:
Balandžio 24 d. Ketvirtadienis.
Išsinuomojau kambarį nuostabiame Viktorijos laikų name, prie pat parko. Šį vakarą susipažinau su savo kaimyne Mike. Juokingas vardas, kaip ir ji pati. Užklupau ją gan netikėtai: kažką gaminančią virtuvėje.
P. S.; Ji pyksta tiesiog žavingai.

***
- Kuo užsiimi?
- Tapyti. - Kukliai ištarė ji.
- Norėčiau pamatyti.
- Gerai, - linktelėjo. - Mano kambarys parodyti.

Kambarys pustuštis: Lova, spinta, miniatiūrinis staliukas ir erdvė. Net laikrodis ant sienos nekaba.
- Maniau japonai yra laiko vergai?
- Bet aš būti laimingas žmogus. - Jos balse skambėjo pasipiktinimas, bet toks silpnutis, kad galėjai ir neišgirsti.
Tyla. Truputį jauki ir truputį nejauki.
- Tu nusirengti.

Mikė tapė: man ant nugaros, krūtinės, kojų. O tada fotografavo, užpildydama kambario tuštumą nuotraukomis.
Baigusi atsitraukė ir nužvelgė nuotraukas iškabinėtas ant sienos.
- Negerai išeiti. - Ištarė liūdnai. - Tu būti labai plaukuotas.
Smagiai nusikvatojau.
- Nebūtum moteris, jei nesuverstum visos kaltės vyrui.
Ji atrodė pasimetusi.

IŠ ŽIULJENO MEMUARŲ:
Gegužės 2 d. Penktadienis
Mikė - tapytoja. Tapau jos meno kūriniu. Nors tai buvo ne tokia jau ir bloga idėja.
P. S.; Tik kiek skausminga mano Maikui.

***
Po kelių dienų.
Mikės kambarys vėl pustuštis. O gal man tik taip atrodo, dėl mano pesimistinių pažiūrų?
- Gyvenimas tekėti, - paaiškino ji - reikėti gyventi toliau.
Ir užsidėjo akinius raudonais stiklais.
- Per akiniai pasaulis būti aistringesnis. - Paaiškino ir nusišypsojo savo naivia, japoniška šypsena.

***
- Žiuljenas.
- Mmm?
- Kuo tu užsiimti?
- Geriau pasakysiu kuo norėčiau užsiimti.
- Kuo?
- Norėčiau rašyti poeziją.
- Kodėl nerašyti?
- Nėra įkvėpimo.
- Kodėl?
- Nes nesutikau savo muzos.
- O kuo užsiimti? - Vėl paklausė, gal mėgindama nukreipti temą.
- Kitą kartą... - Ir išėjau į savo kambarį.

***
Tuk, tuk, tuk.. Už durų tyla. TUK, TUK, TUK... Beldimas iš visų jėgų, bet ir vėl tyla.
Mikė išgaravo ore, lyg jos aliejinių dažų kvapas: apsvaiginusi, suteikusi iliuziją.

IŠ ŽIULJENO MEMUARŲ:
Liepos 14 d. Pirmadienis.
Mikė, Mikė, mano Mikė...

***
- Tu užsimerkti ir išsižioti. O dabar kąsti. - Komandavo ji.
- Tfu... Kas per...?! Ot velniūkštė!
- Paprika. Būti Meksikietiška. - Nusišypsojo ji šventosios šypsena.
Padavė stikliuką tekilos.
- Tu užgerti dabar. – Nusiėmė nuo galvos skrybėlę ir ja droviai prisidengė šypseną.

IŠ ŽIULJENO MEMUARŲ:
Rugpjūčio 4 d. Pirmadienis.
Mikė buvo Meksikoje. Parsivežė kaubojišką skrybėlę ir tekilos. Tą naktį mes jodinėjome lyg patrakę.
P. S.; Visi liko patenkinti, išskyrus kaimynus.


II DALIS:
MIKĖS UŽRAŠAI:
Apie tobulus vyrus.
Patys seksualiausi vyrai yra keturiasdešimties, žilstelėjusiais plaukais, atleitiško kūno sudėjimo.
O patys tobuliausi yra tie, kuriems priklauso mano širdis.

***
Sergėjaus mašinoje.
- Užeisi?
- Neužeisi. - Purtė galvą Mikė.
Sergėjus išlipo ir atidarė mašinos dureles.
- Lipk. - Pasakė ramiu, bet įsakmiu tonu.

Mikė užėjo ir liko stovėti prie durų. Sergėjus užrakino duris ir pasiėmęs raktą dingo koridoriaus gilumoje.
Priešais duris - milžiniška svetainė. Gęstantis židinys.
Pasirodė Sergėjus, vilkintis chalatu, įsispyręs į šlepetes ir nešinas dviem puodeliais arbatos. Pastatęs puodelius ant staliuko pakurstė židinį ir išsidrėbęs ant sofos įniko skaityti laikraštį.
Nusiavusi batus, Mikė nusivilko švarkelį ir sulanksčiusi padėjo ant komodos. Nedrįso sėstis prie Sergėjaus, todėl apėjo svetainę, patyrinėjo lentynose išdėliotų knygų pavadinimus. Dauguma jų buvo apie kovos menus ir karą. Tai jai kėlė pagarbią baimę. Pačiupinėjo įvairias rytietiškas statulėles, pavartė rankose. Jos dėmesį patraukė didelis, varinis Buda, sėdintis ant ne ką mažesnės knygos odiniu viršeliu.
- Nutrauktų gyvenimų albumas. - Išgirdo kimų Sergėjaus balsą.
Mikė išsitraukė albumą ir atsisėdo kitame sofos gale nei sėdėjo Sergėjus. Jis atsainiai numetė laikraštį ant staliuko ir abejingu veidu žvelgė į Mikę.
- Mano darbas.
Mikė vertė storus, nuotraukomis apklijuotus albumo lapus. Tai buvo mirusių vyrų ir moterų nuotraukos. Žiauriai sužalotų, išniekintų, siaubo ir skausmo ištiktais veidais, nulupta oda, nurautais nagais, nupjaustytom galūnėm, išdurtom akim, išrautais dantim...

Židinys gęso. Puodelyje, atšalusiame vandenyje, plaukiojo keli arbatos lapeliai.
- Norėti išeiti. - Ištarė Mikė, o gal tik žioptelėjo lyg žuvis išmesta į krantą.
Sergėjus išsitraukė iš chalato kišenės durų raktą ir padėjo ant staliuko.
- Eik.

Ji išėjo.

MIKĖS UŽRAŠAI:
Sergėjus buvo...
Sergėjus buvo pats tobuliausias vyras. Jis mane vadino Babočka*.
Noriu gyventi, kaip babočka: vieną dieną.


III PABAIGA:
IŠ ŽIULJENO MEMUARŲ:
Sausio 1 d. Trečiadienis.
Mikė prisigėrė Jack Daniels`o, ir pasikorė ant durų rankenos.
P. S.; Atsisveikinimo laiško ji nepaliko. Ji nemėgo atsisveikinimų.

***
Šiandienos laidoje kalbėsime apie kritikų prieštaringai įvertintą, skaitytojų graibstyte išgraibstytą, gerbėjų rate dar žinomą kaip „Vienatvės poezija“ knygą su jos autoriumi Žiuljenu de Parle.
- Ponas Žiuljenai, jūsų ištikimi gerbėjai nekantrauja sužinoti, kas yra ta, paslaptingoji mūza įkvėpusi...?

O toliau? Toliau nieko reikšmingo nebevyko. Intervių buvo kaip ir visi interviu, Aš – poetu, kaip ir visi poetai. Tik ji, Mikė, virto saujele pelenų. Bet mums dar pasiseks, jei virsime pelenais, o ne maistu kirmėlėms, ar trąšomis gėlėms, giminių rūpestingai pasodinsiamoms ant mūsų kapų.

__________________________________________
* Drugelis.