Nugalėti pabaisą 2

Urvas atvykėlius pasitiko juoduojančia kiauryme.
- Dabar - atsargiai, - perspėjo burtininkas. - Užaštrinkite ausis, ir pirmyn.
Barbaras atsisuko į už nugaros stovintį barzdotąjį, vyptelėjo ir nusispjovė.
- Aš ne pažaliavęs elfas, kad ausis aštrinčiau, tai jų mados reikalas.
- O aš norėčiau būti elfu, - prabilo vagis. - Jie tokie nepastebimi ir tylūs. Labai praverstų darbuose.
- Jei pavyks, ką sumanėme, nebereikės lenkti nugarų iki pat gyvenimo pabaigos. Pirmyn.
Trijulė prasmego urvo nasruose.
- Čia labai tamsu, nieko nematyti, - susirūpino vagis.
- O ir kvapas kažkoks keistas, - sududėjo barbaras. - Primena dvoką „Parvirtusioje statinėje“ po nakties linksmybių.
- Sėlinkit atsargiai, - iš tamsos atsklido burtininko balsas. - Jokių nesąmonių.
- Taigi sėlinam, sėlinam, tik aš tuoj uždegsiu deglą, kad matytumėm, kur einam.
- Nė nebandyk! - vagiui gyvatiškai sušnyptė burtininkas ir lazdos galu užsimojo į tamsą.
- Oi! Kažkas trenkė man per galvą! Užmušiu!! - suriaumojo barbaras ir nusitraukęs nuo juosmens pririštą kuoką, ėmė ja įnirtingai mosuoti.
- Nustok, o tai mus visus patiesi. Niekas tavęs neužpuolė. Turbūt, ant galvos nukrito koks atskilęs uolos gabalas. Hmm, stalagmitas.
Burtininko balsas nuskambėjo kažkodėl nelabai įtikinamai.
- Taip, taip, - iš apačios pasigirdo vagies balsas. - Baik mojuoti vėzdu, tau ant galvos nukrito stalaktitas.
- Tai stalaktitas, ar stalagmitas? - suriaumojo barbaras.
- Uolos gabalas, - pasirinko burtininkas.
- Luitas, - pritarė vagis.
- Na, luitas, tai luitas, - barbaras nurimo. - O kodėl tavo balsas sklinda iš apačios?
- Todėl, kad guliu ant žemės, tarp dviejų stalag... uolų, - paaiškino vagis.
Tunelyje užsižiebė šviesa. Ją skleidė burtininko lazdos antgalis.
Pamatęs, kad guli ne tarp dviejų iš grindų kyšančių stalagmitų, o tarp plačiai pražergtų strėnraiščiuoto barbaro kojų, vagis mikliai iš ten spruko ir pašoko ant kojų.
- Ką ten veikei? - grėsmingai pasidomėjo barbaras.
- Ieškojau sėkmę nešančios monetos, - nė nesudvejojęs išpyškino vagis.
- Radai?
- Ne, turbūt kažkur nuriedėjo.
- Galiu padėt paieškoti.
- Gal nereikia, - išstenėjo vagis.
- Paieškosime vėliau, - supratęs iš kur vėjas pučia, įsiterpė burtininkas. - Ten, kur einame, monetų - kalnai.
Trijulė nulingavo tuneliu į priekį. Netrukus vagis stabtelėjo ir įsistebeilyjo į sieną.
- Pašviesk.
Burtininkas atkišo lazdą.
- Oho!
-Tarytum urvinių žmonių piešiniai.
- Aha, tiktai natūralaus dydžio.
- Šitas panašus į kryžių laikantį vienuolį, - sumurmėjo burtininkas.
- O šitas - į šniukštinėjantį pėdsekį, - dūręs pirštu į kitą figūrą spėjo vagis.
- Va, šitas - neabejotinai karžygys, - savąją versiją pateikė ir barbaras. - Įdomu, kodėl jo šnervės taip išpūstos?
- Eime, maža kas tiems urviniams galvoje sukosi. Ir nebandykit degti deglų, užtenka šviesos, kurią skleidžia mano lazda.
- Kodėl negalima deglų?
- Todėl, kad esame Pabaisos stichijoj.
- Ką tai reiškia?
- Svečiuose dera elgtis, kaip svečiuose, - taip pat miglotai paaiškino burtininkas.
- A, vogti, bet atsargiai. Kaip sidabrinius šaukštus ir ne vietoje padėtas brangenybes, - suprato vagis.
Netrukus trijulė pateko į milžinišką urvą. Jame gulėjo kalnai brangenybių. Tikras lobynas.
- A.
- Ntaip.
- Uch.
- Nusipirksiu „Parvirtusią Statinę“. Ir „Sukryžiuotus kardus“. Ir.. ir alaus faktoriją, - sududeno barbaras.
- Mėnesį neišeisiu iš „Aksominės katės“. Ką ten mėnesį, su gražuolėmis ir apsigyvensiu, - užsisvajojo vagis.
- Pagaliau Bokštas priklausys man.
- A.
- Aksominės katytės...
- Uch.
Pirmas atitoko burtininkas:
- Traukit maišus, kol Pabaisos nėra namuose, mes saugūs.
Raginti du kartus nereikėjo. Barbaras puolė prie stebuklingų kardų ir skydų, vagis į maišą rieškučiomis sėmė auksines monetas ir brangakmenius, na, o burtininkas vaikščiojo po visą lobyną, ir iš jo, tarytum išrankus varnas, rankiojo jam vienam težinomas ir brangias keistenybes.
Po kurio laiko vagis pajuto, kad jam už nugaros kažkas stovi. Ant monetų krūvos nutįso grėsmingas šešėlis.
- Tu juk nutuoki, kad burtininkas iš šito urvo mudviejų gyvų nepaleis, - prabilo barbaras.
- Taip, šitai supratau, vos tik pamačiau lobyną, - į kišenes žerdamas gėrybes atsakė vagis.
- Tuomet žinai, ką turime daryti.
- Taip, supratau, vos tik pamačiau lobyną.
Abu neskubėdami patraukė link burtininko. Abiejų akyse žėrėjo keistos ugnelės.
- Mano maišai pilni, galime keliauti, - sustojęs prie lobių krūvoje besiknaisiojančio burtininko pasakė barbaras.
Tas tik keistai nusišypsojo ir linktelėjo.
- Tuomet, keliauk, - pasakė vagis ir barbarui į pašonę suvarė durklą. Durklą, kurį nešiojosi ypatingose makštyse, ir kurio geležtė buvo sutepta nuodais.
Pajutęs skausmą, barbaras sumaurojo ir griebėsi kuokos. Deja, kojos sulinko per kelius, ir žaliūkas kniūbsčias griuvo ant aukso krūvos.
Vagis atsargiai apšluostė durklą nuo kraujo ir sugrąžino į movą.
- Savąją sutarties dalį įvykdžiau.
- Tuomet, įvykdysiu ir aš, - linktelėjo burtininkas, o pats staigiai ištiesė lazdą į priekį. Iš antgalio plykstelėjo žaibas, įsisiurbė į vagies krūtinę, ir nusviedė jį toli ant brangenybių kalvos viršūnės. Kuomet ant jos nusileido, kūnas jau buvo suanglėjęs, o nudegusios lūpos atidengė negyvėlišką šypsnį.
Viskas, puikiai susitvarkyta, sumojo burtininkas, o pats parkrito šalia barbaro. Ranka apčiuopė po drabužiais besiplečiančią dėmę. Senis žiūrėjo į kraują ir negalėjo suvokti, kur apsiskaičiavo. Barbaras juk guli negyvas, nuodai suveikė žaibiškai. Tuomet kodėl, jo pilve - kruvina skylė?
Pakėlęs akis į viršūnę ant kurios tysojo vagis, stėrstančiu žvilgsniu pastebėjo blykstelėjimą. Vagies kūnas buvo atsirėmęs į didžiulį puošniarėmį veidrodį. Veidrodį, kurio paviršius pasigavo dalelytę žaibo, ir pasiuntė jį atgal.
Burtininkas pasidavė skausmui ir išsitiesė ant netvarkingai suverstų lobių. Lobių, kurie tapo jo mirties patalu. Temstant sąmonei jo galvoje sukosi vienintelė mintis: „... nes čia Pabaisos stichija“.
Nes čia Pabaisos stichija.