Vilionės

Ramiai banguoja ežere vanduo.
Krante- žvejys. Jo meškerė su juo.
Staiga pajunta jis-
kažkas suspurda vandeny.
Ir pro sujudintas bangas
išnyra undinė šauni.
„Kodėl tu sėdi čia vis
ir vilioji man žuvis?
Kad tu žinotum, kaip smagu
gyvent giliai-ten dugne.
Gilyn tu eiki nuo bangų
ir atsirasi pas mane.
Nejaugi nežavi tavęs
paslaptinga vandenų gilybė?
Nebijoki jos. Tuoj leisis saulė,
žvaigždės degs sužibę...
Ar esi gražesnio matęs tu?
Brisk gilyn ir būsime čia kartu“-
kalbėjo žvejui, gundė jį undinė.
Ir pasidavė žvejys...
Niekas jo jau nebematys.