Netikusią dieną aš lankau tave
Nors saulutė ir šviečia, o naktį šmėruoj jaunačia
Rudens grožį pabrėžia vėjo papūsti krentantys lapai
Jie dar krenta, o tu tari „Labas“ danguje savo mamai.
Turiu norą sutikti tave naktį miegant sapne
Prisiglaust, apkabint, pabučiuoti ir dėkot, kad tu čia
Saulės šypsnis primins man palatos pravertas duris
Bet kas buvo – pražuvo. Svarbu, kad esi prieš akis.
Daug kalbėti tada atrodo galėt uoj galėtum...
O kur buvai ankščiau?! – paklausi save pagavęs vietom
Tik ryte geriant kavą širdį paliečia mintis –
Nors tu ten, o aš čia... Susitikt buvo gera. Iki.