Šuns dienoraštis (tęsinys). Kitą rytą

Šįryt mano gyslomis vėl teka gyvyvė, kurios jau seniai nebejaučiau. Gal todėl vakare užmigdamas nebetikėjau atsibusiąs ir buvau su tuo susitaikęs, sakyčiau, netgi patenkintas- aplink vykstantis gyvenimas jau kurį laiką nebesiderino su mano kūno būsena, tai ir dvasia galiausiai pasidavė.
    Bet šį rytą jaučiuosi kitaip. Naktį užpustė visus takelius, mano nesubrendėlis pusbrolis šokčioja per pusnis, pasidarydamas iš to sau džiaugsmą, man irgi norisi pajusti tą senokai užmirštą malonumą, bet dabar mus šaukia pusryčių.
    Maniškiai neturi įpročio maitintis parduotuvių maistu, tai ir mes su pusbroliu gaunam ne sausus traškučius, o šiltą maistą. Baltos sniego pusnys saulėje, dubenėlis šiltos košės su mėsyte- kas gali būti smagiau šaltą žiemos dieną, o jei dar košę virė tavo dievinamas žmogus, tai jau pavadinčiau laime, o jei tas žmogus tave myli ne mažiau, nei tu jį, tai nežinau, ko dar galima norėt, nes tai juk viskas, ko šuniui reikia (žmonės tai tegauna tik per atostogas).
    O vakar mat numirt norėjau. Kas man kartais užeina? Sako, kad esu protingas ir mąstantis, bet kas iš to proto, jei jis nuveda iki tokios beviltiškos būsenos. Geriau jau būti kvailam, tada niekas nerūpi. Nors gal ir netiesa.
      Kai buvau mažas, sakydavo, kad tikriausiai būsiu vilkšunis, bet iki vilkšunio taip ir neužaugau. Kaip aš kankinausi, kad esu toks mažas ir paprastas ir negaliu pateisinti žmonių vilčių. Bet ilgainiui supratau, kad jiems tai visai nerūpi, ir dėl ilgesnių kojų manęs niekas labiau negu dabar nemylėtų. Tada ir pradėjau mokytis priimti viską taip kaip yra, džiaugtis malonumais ir mokytis iš nesėkmių. Deja, pusbroliui proto tam neužtenka- jis dažnai kuo nors nepatenkintas,  todėl žiūrėk jau ką nors ir užpuolęs, norėdamas išlieti savo susikaupusį nepasitenkinimą. Iš savo patirties žinau, kokia patogi emocija yra pyktis, tik kad jis veda aklavietėn. Kažin, ar pusbroliui kada užteks proto tai suvokti?
    Įsijaučiau, o juk košė atšals.