Skyrius iš romano „kokia tu šiandien graži“ arba „dū ar sa vaker idag“(šved.)

Rimas su Kotryna Nidoje, naujajame jachtklubo viešbutyje.
Rimai, o kaip tu nutarei būti tuo p. p.?
Na, čia ilga istorija... Geriau, tu papasakok, jei nori, žinoma, kaip tu nutarei būti dailininke? Kotryna gurkšnoja alų, - ji žino daranti „kompromisą‘, ir juk puikiai, suprantu, kiek daug mes su draugu jau esame... artimi viens kitam, ir, kad, ir tai faktas, kaip ir ši saulėta, ir karšta, -  ištikro puiki liepos diena, ar kaip ta pašėlusiai graži audringa jūra, prie kurios važiuodami iš Klaipėdos stabtelėjom,
- jog jis, Juris, - tikrai stipriai myli, nors ... ir geriu su menininkais,    ir  ... ai, kodėl, pati save įstumiu? - į tokius dalykus, kodėl jis man taip patiko, tas Rimas, - privatus vyras, šiektiek... pasitempęs, linksmas, ir nenuspėjamas ir su geru jumoro jausmu..., o Juris priima mane į lovą, net „visiškai prisiliuobusią“, ir kiek mes apvažiavome su juo, - pusę pasaulio, ir prieš tai?... tie tamsūs, ir pokvailiai metai... su pastoviu ieškojimu, bandymu ieškoti, darbas, vėl tapymas, piešimas, vis įsimylėjimas, ir po kiek laiko nusivylimas, (kodėl man taip sekėsi su vyrais?) - gerai, nors, kad buvo Aurelijus, su Andrium, - tikrai geri bičiuliai, su kuriais būdavo galim pasikalbėti, išgerti, išsilieti, (nors gi matau, kad Andrius irgi myli - 6 metus draugaujam, šešis su puse, irgi kažkokia prasme - kankinu, juk matau, kad kartą į pusmetį, periodiškai įsimyli; vėl ir vėl prisigeriam, bet gerbia, kaip draugę, ir tikrai, stebuklas, - abu viens kitą traukiam, ir visiškai girti, - nesugulam, jis pasipasokoja apie savo „istorijas“, aš jam - apie savo, nors jis supratingas, - pats supranta..., jis - keikiasi,, bet, matau, kartais
- myli, - iš akių, iš balso, bet ir nenori prarasti, kaip draugės, - per šešis metus, - tik pačioje pradžioje..., pasidalinam tom „sublimuojančiom“ mintim apie kūrybą, tapybą, ir gerai, kad įstojau į tą Dailės Akademiją, nors kažkoks įvairumas, ir, - įdomu dirbti, o dabar...? - vėl prisidirbsiu, o po to žliumbsiu, arba, jei Juris paliks, o manau, kad paliks.. . reik išgerti! Ir daug!... -    mažas kambarys Nidos jachtklube, kambaryje beveik nėra jokių baldų - tik dvi lovos (viena - prie vienos sienos, apkabinėtos plakatais, kita, - prie kitos, su prieštvaninėmis buriuotojų nuotraukomis, iš serijos Pono Hujo atostogos
- pasistiebę Hemingvėjai (su barzdomis šviesiomis ir pūstais pantalonais prie nuogų grakščių jachtų,
ir „panelės poezijos“, - iš Mane ir Renuaro paveikslų, kaip nekalti atributai ar Hetsargėliai ar, kaip,
vos ne puantualūs taškučiai, ar „nuogi pusrytėliai“ su pašmaikštavimų prieskoniu, bepjaustant arbūzą
ir bespjaudant jų sėklas, ar bandant išsirinkti plaukus iš burnos, po dienos pasigulinėjimų verandose, o
Šiuo atveju - tiesiog, pilstant vyną, ir pokalbius, nekaltus, kaip beatričė nulipanti nuo kriauklės, iš
tuščio į kiaurą, arba .. . dar geriau, pažaiskime kauliukais, po šimts...., pasakė, gerai, tas barzdotas
rašytojas Jurgis . bet būsiu ... ai. kaulivkais — ir visi žaidžia kauliukais, - vieną, dvi, valandas, kol
kieno nors vaikai, nesusimuša, arba neprasiskelia galvos, - ledų, prie jūros, ji man pati spyrė, jis kando,
trenkė su kalade, - na taip, taip, reikia gal judėti link jūros, tai kas laimėjo...? - paklausia jau visai
apgirtęs bendradarbis - poetas, tiksliau poetas, bandantis tapti ambasados darbuotoju...; stalas (ant
kurio stovi 12 alaus butelių), kėdė, praustuvė ir praviros durys - į balkoną, už kurio matosi 15-20
jachtų, - baltos, medinės su šalių skiriamaisias ženklais ir vėliavomis, „ ... ir įdomiais pavadinimais
ant šonų: Mėlynoji gulbė, Žydrasis  laumis, Banga, Filadelfija. Laisvė, o galėtų būti, -
nUkautuojanti blondinė, 1000GR. Granto, Paskutinė dejonė, “ - mąstė, skaitydamas ir užmetęs akį
į pavadinimus, Rimas. Jis žiūrėjo į Kotryną ir stebėjosi - kokia ji graž- i.
Diena buvo saulėta ir, per balkoną, apaugusį vijokliais, krito įstrižas saulės spindulys. Na, būk sveikas, Rimai! Būk irtu, Kotryn!
Žemaitukė šyptelėjo: jos nosis dar nebuvo išraudus,... tačiau vakare, atrodo - tikrai bus. Jai tikrai patiko Rimas:
Rimai, tai gan ilga istorija. O šiaip viskas gan paprasta. Mano tėvai buvo dailininkai. Tėvas, čia ji sekundei nutilo... buvo skulptorius, o mama, dirba - keramike. Taigi, man kaip, ir nieko kito nebeliko, kaip, pradėti tapyt. Tarp kitko, mokiausi kartu su studentu Andrium.
• kiek metų jūs pažįstami? – pasidomėjo Rimas.
• Vėl pradėjai dirbti? – nusišypsojo Kotryna.
Baik, Kotryna, - Rimas išraudo, - per langą pūstelėjo gaivus šiltas vėjas, kvepiantis rūkytais ešeriais ir alumi, apačioje kavinėje girdėjosi buriuotojų ir jų šeimų balsai, juokas. Na, pažįstami, beveiki 6 metus, gal daugiau, kartu mokėmės vienoje meno mokykloje, po to -studijos.
Tai gana daug su juo išgėrei?
Na, jo, nemažai. Abiem, kartais būdavo sunkūs laikai, žinai, - ilgi žiemos vakarai, o reik su kuom gerai išgerti, pasikalbėti, nusipirkdavom degtinės butelį ar du, ar alaus daugiau, ir šnekučiuodavomės, ateidavo koks grupiokas ar bičiulis.
Aurelijus?

Jo, - tas geras, nors su juo susipažinau tik prieš keturis metus. Šiaipjau man su vyrais lengviau bendrauti, nei su moterimis. Gal, kad labai mylėjau tėvą. O jis žuvo, kai man buvo 14 metų. Dabar kartais rengiu jam parodas.
Aaa..., - nutarė pratylėti Rimas.
O su Andrium esam - geri draugai, tikrąja to žodžio prasme. Kotryna, o kodėl priėjo „prisikniso“?
Manau, kad visad,  atsiradus tuštumai, kas nors ją užpildo, čia kaip su alaus bokalu, Kotryna kilstelėjo savo puspilnį bokalą, - jis ištuštėja ir jei nėra alaus, tada įsipili ko nors kito. Gal vieną kart reikėjo išspręsti kažkokius klausimus, nes jie „ką nors užkniso“, ir užtaikė ant Andriaus, o jis – „kietas riešutėlis“, kai negirtas, arba „nenudurnėjęs iš meilės“. O kaip, Rimai, vis dėlto..., tapai tuo p. p.?
Na,..., - Rimas gurkštelėjo alaus, pasakysiu kaip visuose romanuose rašo, - dirbti, kaip Raimis, gal ir galėčiau..., bet, mėgstu,... būti pats sau viršininku.
Viskas aišku! A!, - Kotryna vėl nusišypsojo, ir gurkštelėjo, iš ką tik atidaryto „Švyturio“: aš irgi!
Taip ir nutariau, o dar - mėgstu, - žmones, jų charakterius, jų įvairovę; žmonės, kuriuos galima suprasti, žiūrint iš įvairių rakursų, - ir šiek tiek nežinomųjų, ir dar kažkiek - rizikos..., ir, kad kartais... aplskritai: „nieko neaišku“, o supranti, dėl kokios - nors visiš-kos smulkmenos ar, netyčinio sutapimo.
Jo, Rimai, būk sveikas, - pas mane tų su tapimų netyčinių.,., kas dvi dienos. Gal einam, pasėdėsim prie, Giedriaus Kunigo, su Alge, prie kitų buriuotojų, o po to - prie jūros?! A?
Šiandien noriu nusigerti, jeigu jau taip atsitrenkiau... -    Bet tu graži, Kotryn. O, ką jau ką, o tatai jau tikrai padarysim...
Kaip durniai, - ji buvo pakankamai išgėrus, kad pasakyti ką galvoja, - pabėgom nuo savo antrų pusių, ir abu mąstom, dabar kas dešimt minučių...
Jo...
Na, einam apačion, ii prie jūros! Reikės užsipirkti - ir „Pilsberg“.
Trumpai:  Rimas ir Kotryna geria; Kotryna, iš tikro, ima mąstyti apie draugą. Rimas irgi apie Ugnę, bet abu viens kitą vis labiau traukia, todėl nutaria visą naktį gerti – „iki žemės graibymo“, eina - iš baro - į barą ir kalbasi...
Bet „pavojingą taktiką pasiėmėm“...
Jo..., - jie vėl šoka lėtą šokį.
Pameni, kaip tada, prieš tą „nesąmonę“.
Jo, bet buvo smagu, tam tualete.
Gaila, kad dabar nesišaudo.
O aš vėl užmiršau ginklą, - prisimena Rimas.
O kam tau su manim, dar ginklas?... Einam, geriau iš karto į tą tualetą... - Kotryna jau pratęsinėja
žodžius, nosis raudona.
Prie staliuko. Kotrynai „įkvėpimas“:
Rimai, tu man patinki, bet aš myliu Jurį.
Jo, irgi mąstau apie Ugnę.
Tylėk, tylėk, bet noriu su tavim sugulti!
-      Jo....
IIIIIIIIĮIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIII
Ryte - miega prie jūros (aplink žaidžia vaikai, kelios šeimos, pusnuogiai poilsiautojai, ir tolumoje,
- du laivai...)
Kiek valandų?
Gal apie dešimt...
Kaip mes čia papuolėm? Žiek, tas virtuozas, kur vakar matėme.
Tiksliai.

Gal pažįstamas, Kotryna?
„Baik juokus“, Rimai, tau atrodo, kad visi meni ninkai, mano geriausi draugai ar bičiuliai, ar
giminės? O šitas... Kotryna pasikėlė ant vienos rankos - ir žvilgterėjo viena akimi, - tikrai ne
mano skonio.
O man patinka jo balti rankogaliai ir petnešos.
Jo, juokingi „kalsonai“, tai yra trumpikės, kaip parašiutai...
Bet, Kotryna, gal jis, ir miega su tuo instrumentu? - žiek, nusiėmė „kalsonus“, apnuogino savo
„stambius pečius“, ir vėl atsigulė, - šalia to instrumento.
Gal?... Ji vėl atmerkė viena akį, bet jis ne „žydras“...
O iš kur tu žinai?
Nes tas jo apkabintas instrumentas, - ne smuikas, o violončelė.
Aaa..., o jei būtų smuikas?
Na, nežinau, tada būtų - smuikininkas. Susimaišiau, tarp žodžių, šaize.
Čia gi puikus žodžių žaismas, Kotryna!
Rimai, neapsimesk, nes juokini..., bet gal jis ką nors slepia tame smuike...
O ką? - įdomu, ką jis ten gali slėpti, - Rimas šyptelėjo.
Na, pavyzdžiui,... žemėlapį...
Kokį? - šiek tiek susidomavo Rimas, ir pats nustebo, kad taip rimtai, paklausė – „kokį? “
Na, pavyzdz. - kur paslėptas „grobis“.
Na, tu tikra „liūtė“, Kotryna, kaip ir sakė Andrius, - grobis...
Nei liūtė, nei ką, - esu girta kaip tapkė.
Jo, gal kiek per daug, - „padauginom“.
Tai, gal dar nusiperkAm?
Gal ir gerai, - o kas per „Grobis“?
Na, juk tu privatus seklys, - kur paslėpti apiplėšimo pinigai...
A..., - tai tas virtuozas, - vienintelis išlikęs, stambaus apiplėšimo liudininkas, ir j is žino, kur
paslėptas „grobis“. Na O jeigu mafija... sužinos?... paklausė Rimas.
Rimai,  tada jam „nusuks spranduką“, kaip sako mano draugės vyras Titas.
Eee O, jeigu, - jis pavyzdžiui.., teroristas, ir slepia instrumente... na bombĄ, ir tuoj pusė šito
pajūrio, su šiltu smėliu ir gaivinančia banguota jūra, - išlėks į orą?
Ne, ne, - nepanašus, - pantaionai „neteroristiški“, per dėm „vokaliniai“, „solfedžiniai“. Einam
alaus, Rimai? Ar dar ... išsimaudyti.
Tiksliai karštoka. Einam!
Rimas atsistoja. Petingas, lieknas, siauro dubens, linksmų akių, šauniai, po gero pokalbio, atjaunėjęs. Kotryna pradeda sagstytis šviesią gelėtą suknią.
Rimas Žemas šokčioja per bangas - įspūdingai. Per nugarą. Ji taškosi ir šypso. „Liūtė, chhh... Jos šypsena... “
Bangos!
- Jo!
„Šūds, įsimylėjau, kaip kv..., dabar reikės viską nukreipti skubiai, - Juriui, kiek vakarų reikės“- nerimavo Ilzė...
... Idilė - pagalvoja Rimas, šokdamas per bangą... Jo... Žinai, kažkada dirbau čia gelbėtoju...
- O!...
  Jos kūnas - primena man..., graži kaip džiazo kvartetas, pribloškianti, kaip lemiamas įvartis, ir, jei turėčiau akinius jie man dabar, išdužtų, - automatiškai. JI - nukautuojanti, pribloškianti, pakylėjanti, kaip medaus korys, jos ... ji liūtiška blondinė - drąsi ir... nukautuojanti, pala, kiek išgėriauų alaus vakar? - mąstė Rimas, eidamas greta savo „laisvalaikio kūrybinių atostogų organizatorės ir išpildytojos“.
Jos kūnas primena, man, nespėjo Rimas užbaigti minties, nes KOtryna jį staiga pabučiavo į lūpas, - „... kaip vaikystės triratis“...
Na, ir šviečia ta saulė...
Gal atidarysiu langus?...
Gerai!
Už valandos būsim Smiltynėje.
Jei sustosim, Preiloje.
Jo.
Visai, smagiai pasibuvom, Rimai,

Jo..., - Rimas žvilgterėjo į Ilzę savo linksmų, kylančių į viršų raukšlelių, aprėmintomis akimis, ir, pagalvojo, - jeigu būčiau tave sutikęs prieš dešimt metų... Ilze...
                                                                                 
                                                                                          Martynas  Knizikevičius