Nugalėti pabaisą

- Didžioji Pabaisa gyvena čia, - dūręs pirštu į urvo angą, išstenėjo keršytojų būrio pėdsekys. – Toliau – be manęs, aš nusiplaunu rankas.
- Netoliese mačiau upelį, rankas gali nusiplauti jame, - pasiūlė medinį kryžių gniaužiantis vienuolis.
- Nea.. ahm, gerai, - sutiko pėdsekys ir įbedęs žvilgsnį į žemę, ėmė trauktis atgal.
- Sustok, dabar nesiplausi jokių rankų, - sugriaudėjo keršytojų būrio vadas karžygys. Suraukti antakiai ir į priekį atkištas kalavijas aiškiai bylojo apie ketinimų rimtumą.
Pėdsekys tyliai inkštelėjo ir pakluso. Na, bet, kodėl jų būriui vadovauja ne išmintingasis vienuolis?
- Pirmyn, į vidų, - paliepė karžygys.
Dalgiais ir šakėmis ginkluotas būrys kažkodėl liko stovėti prieangyje.
Apsidairęs, pėdsekys sutiko į jį nukreiptą karžygio žvilgsnį.
- Atsiprašau?
- Tu juk pėdsekys, todėl eik į vidų. Pirmas.
- Bet aš savo darbą atlikau. Pabaisa gyvena čia.
- Nesikuklink, žmonės ir dievai tavęs nepamirš, - tėviškai paragino vienuolis, o karžygys kažkodėl kalaviju ėmė išdarinėti keisčiausias figūras.
Dar sykį suinkštęs, pėdsekys žengė į urvą. Keršytojų būrys patraukė iš paskos.
- Na, ir smarvė, - išsprūdo tamsoje vargiai besiorientuojančiam pėdsekiui.
- Čia Pabaisos stichija, todėl ir smirda, - atsakė vienuolis.
- O gal reikėjo sutvėrimą išvilioti į lauką ir nudėti jį ten?
- Nereikėjo! - į nugarą kumštelėjo karžygys. - Užmušime pačioje valdų širdyje.
- Kloaka, ne širdis, - patikslino kažkas iš būrio.
- Tylos, o tai paskersiu!
- Ir kuo čia taip smirda, kvapas toks pažįstamas, - slėpdamas nosį rankovėje sumurmėjo pėdsekys.
- Taigi supuvusiais kiaušiniais, - paslaugiai priminė kažkuris iš būrio.
- Aš nieko nematau, - pėdsekys sustojo ir susigūžė. Laukė dūrio kalaviju.
Keista, bet karžygys badytis nepuolė. Pasakė:
- Uždegt deglus. Mikliai!
Tamsoje pasigirdo bruzdėjimas ir barkšėjimai titnagu.
- Išrūkysime Pabaisą iš jos pradvisusio urvo, - konstatavo karžygys.
- Tepadeda mums dievai, - paantrino vienuolis.
- O gal išviliokime ją į lauką? - paskutinį kartą suinkštė pėdsekys.
- Jokių viliotinių! Įžiebkite ugnį, kad rupūžė jus pabučiuotų!
Pažiro kibirkštys. Įsiliepsnojo pirmas deglas.
Dar po akimirkos keistai susispaudė oras ir nugriaudėjo sprogimas. Keršytojų būrys, su pėdsekiu priešakyje, iškeliavo į dausas. Visą kelią juos kažkodėl lydėjo supuvusių kiaušinių kvapas.
O kitame urvo gale sprogimo garsas pažadino Pabaisą. Milžiniška vėžlienė Tortila sumirksėjo ir kiek kilstelėjusi uodegą, iš organizmo pašalino susikaupusias dujas. Kopūstus, kurių atnešdavo keistas ilganosis berniukas, ji labai mėgo, bet apie šalutinį tokios dietos poveikį ir žalą aplinkiniams, nė nenutuokė, mat jau keli šimtai metų kaip buvo praradusi uoslę.