Visa tai tik per mane...

Žinau, kaip skauda, kai gyvenimas išplėšia širdį iš tavo vidaus...
                                                            Gyvenimas negailestingas...
Žinau, kaip sunku, kai kančia drasko jausmus savo ilgais nagais...
                                                            Kančia nesuvokiama...
Žinau, kaip sunku, kai skausmas degina tavo vidų...
                                                            Skausmas žudantis...
Žinau, kaip sunku, kai vėjas plėšo tavo prisiminimus...
                                                              Vėjas nesutramdomas...
Žinau, kaip sunku, kai nerimas neduoda ramybės mintims...
                                                              Nerimas nemirštantis...
Žinau...

Ir bandau kovoti...
Per silpna - Sako man skausmas.
Per silpna - Kužda vėjas ir toliau bedraskydamas jausmus.
Per silpna - Rėkia nerimas, vėl siekdamas sumaišyti mano mintis.
Per silpna - Sakau aš pati... Nes nebemoku, nebemoku džiaugtis net tomis penkiomis minutėmis laimės...
Per silpna...


-Kodėl kiti žmonės turi kentėti dėl tavęs, kvailele?
Kodėl sumaišai mintis tų, kurie to nenusipelnę...
Kodėl įsibrauni į gyvenimą to, kuris žinai - Nebus su tavimi.
Beveik nepažįstamas.
Tačiau brangus...
Svetimas.
Tačiau mielas ir švelnus...
Dar vienas „žaislas“ tavo gyvenime, nors tu ir nenorėjai kad JIS tokiu taptų...
Dar vienas, kuris įžengė į tavo gyvenimą, o iš jo išeis sudaužyta širdim...


Nenoriu, nenoriu naktimis klausytis jo tylių širdies dūžių, ir girdėti duslų alsavimą, kai jis guli šalia manęs.
Nenoriu justi jo lūpų, nes tai tiesiog - Jam per sunku.
Nenoriu apkabinti, nes žinau - Jis nepaleis, kai norėsiu ištarti Sudie.
Nenoriu mylėti.... Nes man negalima. Negalima to daryti... Draudžiu.
Nenoriu ištarti Sudie, nenoriu skaudinti TO, kuris per geras, kad deginčiau ir jo jausmus...
Kaip kažkas sudegino manuosius...
Nenoriu matyti ašarų, kurios ritasi jo skruostais.
Per mane.
Nenoriu...

Nenoriu išeiti, nes žinau-Palūš.
Nenoriu nusisukti nes žinau - Tai jam būtų per sunku.
Susitaikys... Tačiau anksčiau ar vėliau-Kentės.
Būčiau beširdė... Nors ir sakot jog turiu gyventi savo gyvenimą...
Tačiau taip tik sugriaučiau jo pasaulį.
Būčiau lyg vėjas, kuris sudraskytų jausmus, būčiau lyg nerimas kuris maišytų mintis. Būčiau lyg kančia... Kuri savo nagais drąskytų jo vidų, Būčiau skausmas... Kuris paverstų jo širdį - Ledine.
Jis netoks...
Aš-Blogis.
Nešu prakeiksmą visiems, kas tik mane myli...
Aš - Nemoku mylėti tų, kurie myli mane.
O tuos kurie nemyli - Įsimyliu pati.
Kvaiša.

Melas...
Kaip nekenčiu melo.
Tačiau kodėl tada - Pati meluoju?
Jam... Sau... Ir visiems tiems, kurie pasirengę manimi aklai tikėti.
Nekenčiu apgaulės, bet ar ne pati dabar taip elgiuosi?
Veidmainė...
Kažkas juk mane taip vadino, o aš kibau į atlapus, nes mano manymu tai nebuvo tiesa.
Tačiau tik dabar... Tik dabar suvokiau jog taip ir yra.
Aš dviveidė... Kuri negali išrėžti tiesos į akis.
Kodėl?
Gal bijau įskaudinti..
O gal bijau likti ir vėl viena?
Savanaudė... Gal tu galvoji tik apie SAVE, spjaudama į visų JŲ jausmus.

Norėčiau nors akimirką pabūti jo „kailyje“... Ištrinti jausmus kuriuos jis jaučia man. Ištrinti mintis, o svarbiausia - Prisiminimus. Nes visa tai-Per mane...
Per mane, kuri nieko nemoka ir negali mylėti...
Per mane....