varinis

liepsniažiedės moterys strazdanotais pečiais, -
jų katės peliauja netikėčiausiose vietose
dulkinais padais grįžta i sterbles šeimininkėms
suka murkdamos jų plaukus, sienų apmušalai
prisigėrę arbatos kvapo ir vyšninio dūmo:
pilnas naivaus netikėjimo, svirduliuodamas
bastaisi po jų langais, neatgaudamas savasties,
gėlių vazonai grėsmingai supasi virš galvos
girgžda langinių trimitai, vario dažai
sninga i plaukus
rūdys, rūdys ir rūdys

nepasiekiamas keliauninkas
kitapus gatvės regi užvertęs galvą
buvusį miestą - kūno šiluma garuoja į dangų,
bažnyčių bokštai sapnuoja
šiltus ir tolimus minaretus
kur smėlio spingsulės žybsi
kur plaukia smėlio uostamiesčiai
kur balsas tebėr: didelis ir skambąs
po visą aikštę, atsimušąs i kertes

akies mozaikoj, po juodu vakaro šydu
debesys, katės ir gėlių vazonai
miesto sienos raudonos nuo gaisro
ir gyvos