Rašyk
Eilės (78006)
Fantastika (2303)
Esė (1549)
Proza (10902)
Vaikams (2707)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (367)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







IX

Galop Arvydas pasislėpė už grindų. Mašinos trosas leido jį žemyn. Prožektorius kabojęs ant liemenės skleidė ryškiai melsvą šviesą. „Aras“ būrio vadui teko leistis pro nulaužytas medžio šaknis, kurios čia itin atrod4 suvešėjusios. Mat4si, kad šitas šulinys jam teikė vandenį. Arvydas besileisdamas vis sušukdavo Eriką, kuris neatsiliepė. Lina stovėjo prie Manto ir apžiūrinėjo nuotrauką. Vidas prakišdamas galvą virš šulinio matė kaip Arvydas leidžiasi. Šulinys daug gilesnis nei kuris nors iš čia buvusių pagalvojo.
Trosas skleisdamas duslų besitrinančio metalo garsą leido vyrą gilyn. Nei sulėtėdamas nei pagreitėdamas. Visada išlaikydamas pastovų greitį. Arvydas jautėsi gana nejaukiai. Jis nežinojo, jog jam ne itin patinka uždaros patalpos iki šios akimirkos. Jam atrodė, kad šulinio šonai traukiasi. Jo kvėpavimas suintensyvėjo, bet tvirtu užsispyrimu prisivertė nebepasiduoti ir leistis toliau. Galop neryškūs šviesos pluoštas prasiskverbdamas pro medžio šaknis, apšvietė gulintį vyrą. Arvydas vis dar kabojo per aukštai, kad galėtų pastebėti ar Erikas tebekvėpuoja. Bet kuo arčiau leidosi, tuo įtarimas, kad bičiulis žuvęs stiprėjo ir kai kojos palietė dugną, jis tuo įsitikino. Erikas miręs. Gulėjo ant šono. Viena ranka palindusi po galva. Atrodė, kaip sugalvojęs prigulti žmogus. Nesimatė jokių atvirų lūžių. Niekur nekraujavo, o tai galėjo reikšti, kad jis mirė nuo vidinių sužalojimų. Kai Arvydas nusisegė nuo savęs trosą, prisiartino prie Eriko ir apjuosė jį. Sukomandavęs, kad pradėtų traukti, pats pasiliko šulinyje. Erikas iš lėto kilo. Kojos vis užkliūdavo už medžio šaknis. Jau sunkiai matėsi kurios nutrauktos, o kurios vis dar sveikos. Atrodė, kad per kelias minutes jos ataugo. Be taip juk būti negali! Arvydas apsidairė po šulinį. Keliais centimetrais patvinęs dugnas skleidė šaltį. Vandens srovė palengva tekėjo. Arvydas išsitiesė ir pakėlė galvą kūno kilimo link. Iš viršaus matėsi bespoksantys likusieji. Mantas tebelaikė įrėmintąją nuotrauką. Jo veidas atrodė sutrikęs. Net Arvydui pagailo jo. Jis tegalėjo įsivaizduoti kaip turėtų jaustis žmogus, kuris sužinojo, kad turėjo niekada nematytą brolį ir būtent šia akimirką besislapstantį miške.
Arvydas pagaliau sulaukė kol pradėjo leistis laisvas trosas. Laikas jam sugrįžti į paviršių. Jo galvoje vis sukosi pasakyti Vido žodžiai, kad korikas išsisklaidė kaip smėlis tarp pirštų. Jis negalėjo patikėti tuo! Jo darbas neleidžia patikėti, jog kažkoks žmogus sugebėtų išnykti. Tai tikrų tikriausia nesąmonė!
Pagaliau prisirišęs prie troso, pakilo. Jis pajuto kaip kojos atitrūko nuo žemės. Atrodė lyg būtų trūkęs plonas siūlas ir šulinys paleido žmogų. Keistas jausmas. Dar keisčiau, kad Arvydas tikrai pastebėjo, jog visos nutrauktos šaknys atrodė sveikos. Vėl ataugusios. Net gal stipriau suvešėjusios. Dabar vyrui prireikė daugiau pastangų sugrįžti. Galėjai pagalvoti, kad šaknys vis sugriebdavo jį ir nenorėdavo paleisti. Šaknys nenorėjo, kad pašalietis pakiltų iš šulinio, bet kai rankomis užsikabino už grindų krašto, visi padėjo išsikabaroti iš šulinio. Po to nunešė lavoną į lauką ir paguldė šalia kitų, vakar žuvusių.
Iki ryto reikėjo ilgai laukti, bet miegas nebeėmė nė vieno. Mantas tebebuvo susimąstęs. Vis stengėsi prisiminti pirmuosius susitikimus šitame namelyje. Jis troško atmintyje išvysi savo brolį. Pamatyti kaip jis atrodė tikras, o ne užfiksuotas nuotraukoje. Bet nieko iš to nesigavo. Atrodė, jog sąmonė nesileidžia tokiam giliam kapstimuisi. O gal ištikrųjų jis nieko net negali prisiminti. Gal jis niekada jo nebuvo nė matęs?
Arvydas atsisėdo prie lango ir pasidėjo po ranka automatą. Jo galvoje kartkartėmis iškildavo vaizdiniai kaip korikas bando įsiveržti. Kaip jis atsišaudo. Kaip galiausiai laimi ir grįžta į Klaipėda atlikęs pareigą. Kol kas jie pralaimi. Juos naikina, o Arvydas nesugalvojo kaip pasipriešinti. Vyras tikėjo, jog miške slapstosi ne vienas korikas, o tokių pačių išsigimėlių grupelė. Jog turėjo kažkas pagrobti, nusitemti ir galiausiai pakarti likusius būrio narius. Tam atlikti ir taip staigiai vieno žmogaus neužtektų. Bet jei ištikrųjų daugiau nei vienas, tai Arvydas suvokė, kad vienas nepajėgsiąs atsilaikyti. Reikės pagalbos.
Jis pradėjo svarstyti, kad gal vis dėlto nebereikėtų likti. Geriau sėsti į mašiną ir patraukti Klaipėdos link.
Pažvelgė į mėnulį, o po to į apšviestą miško pamiškę ir sutriko suvokęs, jog nežino ką daryti. Tai pirmas kartas. Be to mokykloje tokios misijos nerodė! O kaip galėjo rodyti? Juk viso pasaulio įmanomas situacijas nerodys. Taigi, Arvydas privalo sparčiau mąstyti. Jis negali leisti žūti likusiems civiliams. 
Laikrodis, esantis ant Manto riešo rodė kiek po trijų nakties. Lauželis nors ir prigesęs, bet vis tiek skleidė gana malonią šilumą. Lina, Vytas ir Vidas pagaliau šiek tiek užsnūdo.
Mantas atsistojo ir priėjęs prie Arvydo pasikeitė vietomis. Dabar jis saugos, o „Aras“ būrio vadas galės nusnausti. Manas įsitaisė kuo nepatogiau, kad tik miegas nemėgintų kėsintis į jį. Sėdėdamas vis galvojo apie sutiktą naująjį pažystamą eremitų pasaulyje. Artūras. Mantas pradėjo svarstyti ką ir kaip darys sugrįžęs. Pirmiausia žadą nulėkti į Artūro namus. Pažiūrėti ar niekas per tiek laiko jo nesurado. Jei surado, tai jis turėtų tada būti ligoninėje. Jei taip, tada pradės ieškoti ir kai suras jį, prikels. Tai bus labai lengva, nes draugužis tepateko tik pirmą kartą. Jis naujokas ten, bet labai ilgai užtruko, o tai kenkia ar ne, Mantas nežinojo. Tikėjosi, jog nekenkia. Laikas tekėjo labai lėtai. Prieš pakeisdamas Arvydą, miego nenorėjo, bet tik atsisėdo stebėti perimetro iškarto akys ėmė merktis. Dabar kiekviena minutė – kova. Kova su miegu ir Mantą tai erzino. Jis norėjo atsistoti, bet tingėjo. Norėjo išeiti į lauką, bet bijojo. Jis norėjo... pabusti, bet užmigo. Paliko draugus.




Kai miegi keisčiausi vaizdai atskrieja į galvą, o pabudęs tegali prisiminti, kad kažką sapnavai, o ką ir nežinai. Manto galvoje virė tokia sumaištis, kad net baisu. Širdis daužėsi nuo greitai besikeičiančių vaizdinių. Tai tėvas, tai tėvo brolis, tai sesuo, tai mama, tai Manto tikrasis dvynys brolis, tai dailus namelis, tai kiemas... Viskas skriejo mintyse. Viskas lėkė taip greitai, kad kai Manta pabus tikrai neprisimins. Jis mato vaizdus, bet nesupranta jų reikšmės. Mintyse iškyla paskutinis vakaras pas tėvo brolio. Negeras vakaras. Viską lemiantis vakaras. Tėvas išėjęs, mama ir sesutė išvykusi į miestelį. Mantas liko vienas namelyje su tėvo broliu. Jis gamino maistą. Netikėtai įbėgo į kambarį berniukas. Manto brolis. Dar kelios minutės ir įvyks katastrofa. Manto brolis bėgo per kambarį ir įlūžo grindys. Vaikas rėkdamas nugarmėjo į kiaurymę, kuri žiojėjo po lentomis. Tėvo brolis rėkė prie angos. Šaukė sūnų vardu, bet niekas neatsakė į jo riksmus. Mantas stovėjo prie angos. Spoksojo į vidų, kai netikėtai kažkas sugrėbė už jo ausies. Taip smarkia suspaudė, kad net ašaros ištryško iš akių. Atrodė, kad vyras nuplėš ją nė nemirktelėjęs. Mantą sparčiai nuvedė į kitą kambarį ir uždarė.
Ausi kaito. Degė. Norėjosi rėkti. Šauktis mamos, tėčio, bet žinojo, jog jie tegrįš tik vakare. Mantas atsisėdo ant grindų ir žiūrėjo į vieną tašką. Jis pyko ant visų: tėvo, mamos, tėvo brolio, ant savo brolio ir net ant sesutė. Atrodė, kad jis pats nelaimingiausias vaikas pasaulyje.
Netikėtai išgirdo, kad tame kambaryje kuriame įlūžo grindys prasidėjo darbai. Kažkas kalė kažką. Keikėsi. Po to viskas nutilo ir atsilapojo durys.
Pro jas lėtai įžengė tėvo brolis. Piktomis akimis dirstelėjo į Mantą ir tyliai prabilo.
- Ar klausysi manęs?
- Taip.
- Taigi, vaikeli, tavo broliukas pabėgo į mišką. Turėsime jį surasti. Sutarta?
- Bet jis nukri...
- Ne! – Vyro žvilgsnis atrodė toks bauginantis, kad Mantas virpėjo. – Jei kam nors pasakysi, jog jis nukrito ten, tai aš pats tave numesi prie jo! Supratai?
- Aha, - Manto balsas drebėjo. Akyse kaupėsi ašaros, o kai išvydo, jog tėvo brolis išsitraukė diržą isteriškai ėmė rėktis mamos.
- Jei neklausysi gausi ir daugiau. – Pasakęs vyras sugriebė Mantą ir nuvilko jam kelnes, o tada kelis sykius sudavė taip stipriai, kad atrodė, jog mėsa atplyš nuo kaulų. 
- Aš... – Mantas verkė, rėkė. – klausysiu.
- Jei kas paklaus sakyk, kad tavo broliukas nubėgo į mišką ir nesugrįžo. Supratai, o jei ne aš tau dar!..
- Supratau! – Mantas vis kūkčiojo pakritęs ant žemės. Ant užpakalio matėsi kelios raudonos juostos. – Supratau. Supratau...
- Prisimink, jei kada nors prasižiosi aš tave taip nuplaksiu, kad net savo mažo užpakalio nebeatpažinsi ir numesiu į tą pačią duobę. – Vyras dar kartą užsimojo, bet nebevožė. – Staigiai susitvarkyk!
Mantas vis žliumbdamas bandė mautis kelnes, bet nelabai pavyko tai padaryti. Per daug ašarų kaupėsi akyse ir jos trukdė matyti. Gerklė skaudėjo nuo rėkimo.
Kai grįžo tėvai, Mantas nekalbėjo. Viską pasakojo tėvo brolis, o Mantas tiesiog spoksojo į lauką. Jis tylėjo. Slėpė paslaptį, nes bijojo gauti dar. Jis slėpė tai mintyse, kol jos nebeprisiminė. Smegenys užrakino duris leidžiantis prieiti prie jų ir raktą išmetė. Teliko tik pasekmės. Mantas pabusdamas iš košmarų prisimina, kad kažką sapnavęs, bet nežinantis ką. Tokie košmarai jį kankiną labai senai ir nenutuokia kaip nuo jų išsisukti. Tai jo prakeiksmas. Pasekmė už tylėjimą.
Už tylėjimą brolis keršija. Mantas tylėjo kol brolis kankinosi duobėje. Apleistas ir vienas. Sušlapęs. Nesulaukiantis pagalbos. Nebematantis tėvo veido, tėvo akių. Mantas tylėjo kol jis mirė. Kol mėsos iro, kol kirminai valgė jį. Mantas tylėjo kol brolis išnyko ir susiliejo su kitu pasauliu. Su medžio šaknimis, besigaivinančiais šulinio vandeniu. Su kirminais, kurie jį išnešiojo po visą mišką. Jis susiliejo su vandeniu ir pasklido po mišką.
Mantas tylėjo kol brolis atgimė medžiuose, gėlėse, samanose. Mantas tylėjo kol brolis išmoko iš mažų savo esybės dalelių pasklidusių po visą mišką sukurti save. Atgimti kaip žmogus. Vėl pažvelgti tikromis akimis. Mantas tylėjo kol brolis pajuto pykti, kad niekas nepadėjo jam, kad jis taip niekada niekam ir nepasakė. Kad jis niekada jo neištraukė iš čia ir ne perlaidojo. Kad jam nedavė ramybės. Mantas tylėjo, kai brolis pasiryžo atkeršyti. Kai jis dar nemokėdamas naudotis savo eremitiškomis galiomis nužudė savo tikrąją motiną. Jis laikėsi vienos taisyklės. Jei jis neturės, tai niekas. Po to puolė į tikrąją seserį ir galop pasiryžo sunaikinti ir brolį. Sunaikinti tą kuris visą tą laiką tylėjo. Tylėjo kaip vandens prisisėmęs burną. Manto brolis galiausiai palūžo laukti kol jis prabils apie tą dieną ir nusprendė viską užbaigti. Sunaikinti Mantą ir išnykti amžiams. Jei paslaptis nebuvo atskleista tiek metų, tegu jos daugiau niekas ir nesužino. Jei Mantas nekalbėjo tiek laiko, tai nebepabils apie tai niekada daugiau. 




Silpnas rankos prisilietimas ant peties Mantą pažadino iš košmaro, kurio neprisiminė. Veidu tekėjo prakaitas. Sunkiai gaudė orą, o Lina susisukusi į baltą kombinezoną, stovėjo šalia jo. Mantas staigiai susigaudė, jog buvo užmigęs, bet kiek pašokęs ant kojų atpažino mylimąją ir atgal atsisėdo. Jis džiaugėsi, kad tai ne Arvydas. Mantas nenorėjo pasirodyti, jog nesugebėjo saugoti. Jog jis nesantis atsakingas ir negalintis pasirūpinti kelių žmonių gyvybėmis.
Lina pritūpė prie šalia jo ir tyliai prabilo:
- Kas tas žmogus, kurį sutikai ten?
- Artūras, - Mantas žiūrėjo pro langą. – Jis eremitų pasaulyje jau nugrimzdęs apie pusmetį ir nesugeba sugrįžti.
- Tu privalai jam padėti, - Lina kalbėjo lėtai.
- Suprantu.  Tik grįšime iškart pradėsiu jo ieškoti. Manu, kad kokioje nors ligoninėje jis turėčiau surasti.
- Tikėkimės. – Lina pasakė taip, kad Mantas tikėjo, jog ji galėjo girdėti jų pokalbį.
- Manai, kad jis gali būti miręs?
- Aš nieko nemanau. – Mergina tupėjo ir tylėjo kelias minutes, kai tęsė toliau. – Ką darysime su koriku? Juk jis mums neleis pabėgti iš čia?
- Manau, kad neleis, - Mantas atsiduso. – Bet greičiausiai atvyks kitas būrys, nes Arvydas jau beveik visą parą nesusisiekė su policijos štabu. Manau, kad jie pasiųs kitą būrį.
- Jei tik sulauksime jų gyvi, - Lina kalbėjo tyliai. Neišsigandusiai, bet ramiai. Atrodė, jog ji būtų susitaikiusi su padėtimi. Manta negalėjo suprasti, ar ji taip subtiliai slepia savo baimę ar ištikrųjų jai neberūpėjo mirs ji ar ne.
- Sulauksime! – Mantas kiek šūktelėjo ir Arvydas sukrutėjo. Nepabudo, bet sujudėjo. Persivertė ant kito šono. – Žinoma, kad sulauksime ir grįžime į namus. O nusikaltėlį sugausime ir uždarysime.
- Aš nesu tokia tikra.
- Bet užtat aš esu tikras. – Mantui nepavyko sumeluoti, nes kiek suvirpėjęs balsas viską išdavė. – Na, manau, kad esu.
- Pažiūrėsime. – Lina atsistojo ir sugrįžo atgal iš kur atėjusi.
Mantas liko vienas prie lango. Šį kart tikrai nebegalintis užmigti. Jis privalo budėti. Saugoti draugus, būsimą žmoną. Jis privalo sugalvoti kaip visiems sugrįžti atgal. Jis privalo įrodyti Linai, jog buvo teisus, kai pasakė, kad tikrai sugrįšią namo.


***

Keršto ir neapykantos jausmo dėka jis sugebėjo atgimti. Materializuoti mintis, jog jis esąs žmogiško kūno. Palengva iš kiekvienos dalelėse susikurti. Atgimti. Nakties miške spindėjo mažos dalelės lyg smėlio kruopelytės. Kūrėsi kūnas. Augo skeletas, klojosi raumenys, dengėsi oda, augo plaukai, iš siūlų pynėsi išgalvoti drabužiai. Atsimerkė mėlynos akys. Manto antrininkas vėl atgimė miške, netoli sukiužusio namelio. Visa esybė iš medžių, žolių, gyvūnų gyvenančių ir gimusių miške susiliejo į kūną. Į Manto brolio kūną negalintį gyventi. Egzistuoti kaip visi, nes jis tik materializuotas. Sukurtas iš mažų esybės dalelių ir paskirtas tik vienam tikslui, o kai jį atliks išnyks visam laikui. Išsisklaidys ir nebeatgims. Paliks šį pasaulį ir nebekentės tiek metų troškimu gyventi, augti kartu su broliu, matyti kitus žmones, kalbėtis, mylėti. Iš jo atėmė visa tai, o blogiausiai pasielgė Mantas, kuris viską nuslėpė. Nusinešė už užmaršties skraistės. Paliko jį už šio pasaulio ribų. Paliko kentėti, mirti. Vieną. Niekas išskyrus tikrąjį tėvą nebežinojo kas nutiko jam.
Manto brolis prisiartino prie miško kirtimo pradžios ir pažvelgė į namelį, iš kurio sklido silpna laužo šviesa. Atgimęs kūnas negalėjo nieko justi. Nė žemės po kojomis, nė saulės spindulių skleidžiamos šilumos, nė vėjo glostymo. Jis jau beveik nebeegzistavo. Kai Mantas mirs dings ir jis, nes tai kas palaiko jo esybės esmę giliai užrakinta Manto galvoje, nuo kurio raktą teturi tik materializuotasis kūnas. Jis atkeršijęs Mantui išnyks amžiams ir niekas nesužinosiąs kas jam nutiko. VISKAS PASIBAIGS!
Linai išlikti gali padėti tik vienintelis šansas, jei Mantas palūš dvasiškai pirmiau, nei ji bus sunaikinta. Jei taip įvyktų, mylimojo pasidavimas išgelbėtų ją, bet pražudytų ją, nes Manto brolis galėtų pulti. Pulti visa jėga ir pranykti visiškoje užmarštyje. Pradingti kartu su broliu. Užbaigti giminės pratęsimą. Nutraukti eremitų tąsą. Daugiau sėklų nebepasėti ir nebeleisti joms sudykti. 
Materializuotasis stebėjo besėdintį brolį ir matė jo veide pasimetimą, sumaištį ir sutrikimą. Mantas nebesuprato savęs. Negalėjo, o gal net nebenorėjo žinoti ar jis palūžęs ar galiausiai vis dėlto palūš. Jo galvos nebeslėgė mintys apie motiną, tėvą ir jo brolį, apie savo dvynį. Jis tiesiog sėdėjo prie lango ir spoksojo į automato vamzdį, o galvoje, kaip sakoma vėjai švilpavo. Jis tenorėjo išsikapstyti iš čia, kad kuo greičiau galėtų surasti Artūrą, kuris laukia pagalbos įstrigęs eremitų pasaulyje.
Manto brolis prisiartino prie mašinos ir pasilenkęs pažvelgė į žuvusius „Aras“ būrio narius. Nejautė nieko. Jokios nuoskaudos, kad nužudė juos. Jis taip pat nejautė širdgėlos ir dėl tėvų, dėl sesers ir tikrai nejaus nieko dėl brolio, kuris, pagal jo planus, turėtų mirti.
Jo širdis tuščia. Net neplaka kūne, nes jis palaikomas tik todėl, kad kiekviena jo buvusio vaiko esybės dalelė susiliejo – įvyko simbiozė – su gamta, mišku ir sukūrė jį. Dalelės prieš išnykdamas vis sunkiau ir sunkiau besugeba jį atkurti. Palaikyti šiame realiame pasaulyje, kad jis neišsisklaidytų, kaip buvo išsisklaidęs kai gaudė Liną ir Vidą. Jis mėgino juos nušauti, bet šautuvą tebuvo laikęs rankoje tik pirmą kartą gyvenime. Jis jį susikūrė iš atminties, kai mažas kažkada matė filme. Ir dalelės esančios miške, augaluose atsiminė tai ir sukūrė, todėl jis nesugebėjo taip taikliai šaudyti.
Jei tik Mantas palūžtų, tai jis išgelbėtų visų gyvybes. Visi liktų sveiki. Jam tereikia tik vienintelės aukos – savo brolio – Manto.
Materializuotasis prisiartino dar arčiau prie namelio, kad net girdėjo lauželyje spragsinčių malkų garsą, Arvydo alsavimą ir Manto tylios raminančios melodijos niūniavimą.
Jis taip arti, kad atrodo tuoj šoktų ant Manto ir užbaigtų viską, bet nežino ar jis palūžo. Jei suklystų, gali tokia proga daugiau nebepasitaikyti. Juk kiek metų jis laukė to. Kiek jėgų išnaudodavo po materializavimų, kad net ilgiems metams palikdavo Mantą ramybėje. Jis augdavo kartu su mišku, žolėmis. Rudenį sustingdavo ir laukdavo pavasario, o atėjus jam vėl bandydavo atgimti. Nevisą laiką pavykdavo, todėl nusprendė taupyti jėgas ir augti, plėstis, po kiekvienos gėlė, augalo apdulkinimo, jis per sėklas pasklisdavo vis toliau ir toliau. Augo. Plėtėsi ir kaupė jėgas, kad šiemet. Šią naktį užtektų jėgų pribaigti brolį ir pranykti amžiams. Sustabdyti eremitų dauginimąsi.
Jis nesuprato ar darė gerą darbą, kad naikino savo giminėje visus eremitus. Kad nepaliko jų, kad tie galėtų susilaukti daugiau eremitų palikuonių, todėl jis privalo ir paskutinįjį iš šios giminės sunaikinti. Mantas turi pasiaukoti, kad likę draugai išgyventų ir kad pasaulis nesulauktų naujų eremitų, o visam tam įgyvendinti padės materializuotasis.
Jo kūnas prisiglaudė prie sukiužusio namelio sienų. Nejuto namo laiko alsavimo sklindančio nuo kiekvienos kinivarpų sugriaužtos lentos. Jis nebeprisiminė ką čia patyrė, kaip čia gimė ir kaip čia mirė. Jo jau senai turėjo nebebūti ant šitos žemės, bet vienintelis palaikė jo esybę, tai dvynys brolis – Mantas – vaikščiojantis ir galima sakyti gyvenantis už du. Jo smegenyse išliko mažasis broliukas, prasmengantis duobėje. Įlūžtantis grindyse ir tai palaikė materializuotąjį. O kai nebeliks ir paskutinės kruopelės pasibaigs viskas. Nurims šitos giminės mirčių srautas ir Vidas galės sugrįžti pas Marijos besilaukiančios jų dukrelės, Lina su Vytu galės likti gyvi, gal net jie kartu išgelbės ir Artūrą užklimpusį keistame ir nei žmonių nei eremitų nesuprantamame pasaulyje. Žmonės ten niekada nebūna sąmoningi, o eremitai priešingai, bet bijantys pasilikti ilgiau nei valandą. Nei Mantas nei jo brolis, nei viso pasaulio eremitai nesuvokia kodėl. Tiesiog taip yra ir tiek. Tai keistas pasaulis ir atvirai pasakius baugus neit ir patiems eremitams, kurie jį sukūrė slėpdamiesi nuo neapykantos ir baimės, bet greičiausiai atsinešė sėklelę ir kažko ko patys nepastebėjo ir kuris per daugybę metų suvešėjo. Išaugo ir pradėjo bauginti pačius eremitus, net juos per prievartą temtis į save ir sunkiai paleisti, o ypač jei užtrunki ilgiau nei valandą.
Materializuotojui tereikėjo tik užsimerkti ir jis puikiausiai matė kas dėjosi namelyje. Juk jo esybės smulkiosios dalelės egzistavo medyje išaugusiame jo tapusiame kape. Medis vešėjo iš šulinio, kuris pirmasis atsiliepė į bemirštančio berniuko pagalbos šauksmą ir leido jam susijungti simbioze. Leido gyveni kartu, daugintis, augti. Jie augo kartu. Todėl jis užsimerkęs mato medžio šaknimis besidriekiančiais po visu namu, jo šakomis besilaikančiais namo viduje. Jos mato viskuo ir net vijoklio koteliais.
Manto brolis stebėjo kas kur miegojo, apžiūrėjo visus asmenis ir svarstė kuris iš jų galintis būti, kaip būtų galima pasakyti, rakštis užpakalyje. Jis sužiuro į Arvydą ir nusprendė, jog jį reiktų panaikinti pirmiausia, todėl giliai įkvėpė ir užsimerkęs atsisėdo nugara prisiglaudęs prie namelio lentų.
Medžio šakelės palengva augo, ilgėjo ties „Aras“ būrio nario. Stengėsi kuo tyliau glėbti jį. Šakos apjuosė jo kaklą, rankas, kojas. Įsitempė ir vyras ėmė dusti, bet niekas negirdėjo, niekas nejuto jo judesiu, nes Arvydą stipriai laikė išdygusio namelio viduryje medžio šakos. Vyro sąmonė palengva geso. Jis nebesigaudė kur esąs ir nebesuprato kas dedasi. Jis dar kelias sekundes juto, kad kažkas jį smaugia, bet po to ir to nebeliko. Ramuma. Sklandymas kažkur. Tyla. Mirtis.
Po to medis ramiai jį paleido. Šakos atsitraukė ir kūnas liko gulėti ant šono. Namelyje vis tebedegė lauželis. Vytas, Vidas ir Lina miegojo, o Mantas spoksojo tai į automato vamzdį tai į kirtimo pradžią ir vis bijojo išvysti koriką. Nenorėjo susidurti su juo, nes bijojo pamatyti savo brolį, todėl, kad nesuprato, už ką jis medžioja jį. Kodėl tiek metų laukė ir galiausiai pradėjo. Mantas bijojo, jog ši naktis galinti būti paskutinė ne tik jam, bet ir visiems šitame namelyje.
Laikrodis tyliai supypsėjo pranešdamas, jog ketvirta valanda nakties. Iki ryto liko dar daug ir materializuotasis nė kiek nesiskubino. Žinojo, jog žiemą pirmieji saulės spinduliai pasirodys ganėtinai neanksti, taigi, jis laiko turėjo daug. Nusprendė eiti palengva. Laiptelis po laiptelio artintis prie Manto. Trys laipteliai ir jis jau jo rankose, bei amžiams pasiliks čia, kur ir yra dalelė jo kūno ir kraujo. Kur amžiams liko Manto brolis. Kur jis susiliejo su gamta, kad tik galėtų prisikelti ir sustabdyti eremitų plėtimąsi ir atkeršyti už tylėjimą.
Materializuotasis sėdėjo ant sniego. Tiesiog sėdėjo apie nieko negalvojo. Sėdėjo ir tiek. Paprasčiausiai sėdėjo.


***

Dar kelioms minutėms prabėgus prie Manto priėjo Vytas ir prabilo:
- Gal pakeisti?
- Ne dėkui. – Mantas atsisuko ir pažiūrėjo į Arvydą, kuris pasirodė ramiai miegantis. – Žinai ką?
- Ir?
- Jei kartais nebeišsigelbėčiau prašau padaryk du dalykus.
- Net nekalbėk apie tai! – Subarė Vytas.
- Tylėk! – Atkirto Mantas. – Prašau padaryk du dalykus. – Mantas atsisuko atgal į langą. – Jei nebegrįžčiau į Klaipėdą, tai pasirūpink, kad iš mano akcijų Lina galėtų visą gyvenimą gyventi ir nesijaudinti dėl pinigų. Gerai?
- ... – Vytas spoksojo į draugą ir nenorėjo patikėti, kad kalbąsi apie tokius dalykus. Jam net į galvą netilpo, jog gali iš čia Mantas ir nebegrįžti. – O koks antras dalykas?
- Aš eremitų pasaulyje sutikau Artūrą, kuriam reikia pagalbos. Jis jau ten apie pusmetį ir niekas jo neprikėlė. Prašau tavęs, jei aš nebegrįžčiau, o jūs išsigelbėsite išlaisvink jį iš ten. Gerai?
- G-e-r-a-i. – Vytui vis dar sunkia sekėsi patikėti, jog pripažino, kad jo geriausias draugas galintis iš čia nebegrįžti. – Bet nesijaudink tu pats galėsi padėti Artūrui.
- Aš tik norėjau apsidrausti.
- Aišku. – Vytas netikėtai dirstelėjo į Arvydą ir sutriko. – Man regis, kad jis miręs.
- Ką? – pašoko Mantas ir nulėkė prie jo. Pridėjęs pirštą prie kaklo pajuto, jog draugas vis dėlto teisus. – Bet kaip?!
- Nesuprantu.
Staiga prisiartinęs Vidas konstatavo, kad Arvydas tikrai miręs. Nė vienas neprabildamas jį išnešė į lauką, šalia kitų žuvusių. Dabar visi sėdėjo ir nė vienam nebebuvo leista užmigti. Kaip paaiškėjo miegas tikrų tikriausias priešas. Taigi, visi sėdėjo prie lauželio, o Mantas dar kartkartėmis sužiurdavo į langą, bet nebesitikėjo amatyti koriko. Pagalvojo, kad gal jis palauks ryto. O gal net juos paliks ramybėje. Manta pajuto, kad greitai galintis palūžti. Jo stiprybės taurė taip stipriai suskilinėjo, kad tuoj tuoj ims ir sutrupės į šukes ir išsilies stiprybės skystis, o tada jis ims ir palūš. Galutinai, o be to ir pats suprato, kad jei taip įvyks jis tikrai mirsiąs, bet gal išgelbėtų tai Liną? Mantas to nežinojo.
2008-11-25 09:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-29 16:46
Prisukamas
Tiksliau kūrinio dalį parašo vienu prisėdimu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-29 16:46
Prisukamas
Perskaičius pirmą pastraipą susidarė nekoks įspūdis. Atrodo, jog autorius rašo vienu prisėdimu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą